Vieniems pirmasis darbas asocijuojasi su milžiniškais iššūkiais ir sunkia, bet naudinga patirtimi, kitiems tai linksmas ir nerūpestingas laikas, nejučia užvedęs ant kelio ir padėjęs pamatus ateičiai. Kodėl vieniems sekasi, o kiti vis klumpa ir vis neatranda savo srities?
Žinomi „darboholikai“, kaip juos dažnai vadina kolegos, pasidalino savo prisiminimais apie pirmuosius bandymus dirbti ir užsidirbti bei patarimais jaunuoliams, dar tik pradedantiems savo karjeros kelią.
Pas E. Bžeską darbai ir pinigai ateina patys
Muzikos prodiuseris, dailininkas, TV laidų vedėjas Egmontas Bžeskas sako sunkiai bepamenąs savo pirmąjį darbą, nes tokio lyg ir nebuvo.
„Visada buvau laisvas ir nepriklausomas žmogus. Pirmus pinigus uždirbau būdamas dar studentas – iš paveikslų. Pardaviau vienai galerijai. Taigi, pirmi pinigai buvo uždirbti iš meno. Pats negalėjau patikėti, kad pardaviau. Dailininko darbas yra visiškai kitoks nei kiti darbai – žmogus piešia, tapo ir nieko nesitiki. Tie mano darbai nebuvo daryti dėl pinigų, tiesiog mane susirado kolekcionierius ir juos nupirko. Todėl buvau nustebęs. Tai buvo pirma mano investicija į drobes, porėmius ir t.t...“
Menininkui niekada neteko dirbti nei nemėgstamo darbo, nei ilgai ieškoti mėgstamo.
„Visada pats gaudavau pasiūlymus. Niekada niekur nelindau ir visada pasiūlymai patys ateina pas mane. Visi darbiniai santykiai būdavo pasiūlomi, todėl nieko ieškoti neteko.“
E. Bžeskas. („Vakaro žinių“ nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Pirmiausia mokslai
„Kada pradėti dirbti yra kiekvieno asmeninis reikalas. Bet reikia galvoti apie darbo kokybę, negalvoti tik apie pinigus – mano mąstysena visada buvo tokia. Dabar jaunimas per greitai nori gauti pinigus. Reikia užsitarnauti, tapti tos srities, kurioje dirbi ir uždirbi profesionalu. Pirmiausia reikia siekti mokslų, o tada natūraliai ateina tas laikas, kai iš to užsidirbi. Iš to, ką mokeisi visą gyvenimą. Pirmiausia siūlau akademijas, studijas baigti, išmokti kokybiškai ir tvarkingai dirbti savo darbą“, - sako savo srities profesiolas. Jo nuomone, nereikia skubėti savęs švaistyti bet kokiems darbams.
„Žinoma būna visokių situacijų, kai negali pasirinkti. Bet jei yra galimybė, reikia rinktis tai, kas yra malonu.
Malonus darbas neša malonumą ir pinigus. Man niekada neteko dirbti priverstinio darbo. Visada dirbau, kas man yra malonu, ką aš suprantu, ką žinau, kur aš tikrai galiu pasitarnauti tam tikram darbui.“
Darbo vietą susikūrė pati
Žinomo meninininko, verslininko, fotografo žmona ir dainininkės Evelinos Anusauskaitės mama bei vadybinininkė, verslininkė, prodiuserė , projektų vadovė Jurga Anusauskienė be aktyvios veiklos gyventi negalėtų. Entuziazmu bei naujomis idėjomis trykštanti moteris ir savo vaikus nuo mažens pratina būti savarankiškais.
Moteris dirbti pradėjo būdama 22-iejų metų, jau sukūrusi šeimą ir pagimdžiusi du vaikus.
„Mano vyras tuo metu vadovavo pirmajai privačiai stomatologinei klinikai. Kadangi aš pakankamai jauna sukūriau šeimą ir pagimdžiau du vaikus, nusprendžiau, kad man jau laikas pradėti dirbti. Vieną dieną tiesiog atėjau į įmonę, apžiūrėjau patalpas, susitvarkiau, kaip man reikia. Tada sukviečiau visus darbuotojus ir pasakiau – nuo šiandien aš pas jus dirbsiu“, – šypsosi linksmą istoriją prisiminusi moteris.
Nustebusiam savo vyrui ir viršininkui ji teištarė: „Labas, nuo šiandien aš čia savanoriškai dirbsiu. Ir tam, kad galėtum mane atleisti, pirmiausia turi mane oficialiai priimti.
J. Anusauskienė su vyru Artūru (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Svarbiausia – noras ir tobulėjimas
Vėliau J. Anusauskienė perėjo visą praktinę verslo mokyklą – užsiėmė importu, eksportu, gamyba, reklama bei kitais darbais. Marketingo ir viešųjų ryšių srityje darbinę patirtį pradėjusi moteris sako, kad darbo ėmėsi pamačiusi galimybę.
„Pamačiau, kad niekas to nedaro, o aš galiu tai gerai atlikti – nesavikritiškai pasakysiu. Aišku, tuo metu nelabai įsivaizdavau, kas yra tas tikrasis darbas, bet viskas gyvenime yra išmokstama. Aš esu toks žmogus, kuris iš visko stengiasi kažko išmokti, o norėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų.
Aš ir dabar sau keliu uždavinius, kad dar turiu tobulėti, mokytis. Nes, mano nuomone, kai žmogus sustoja, prasideda regresas. Dažniausiai suaugę, išsilavinę žmonės mano, kad jie jau viską moka ir jiems nebereikia tobulėti – man nepatinka tokia pozicija.“
Lietuviams trūksta atsakomybės
Veikli moteris sako, kad patirtis niekada nenueina veltui ir negali pakenkti, kad ir kokia sunki ar negatyvi ji bebūtų.
„Bet kokio darbo griebtis neverta, tačiau kiekviena patirtis yra pozityvus dalykas. Net ir iš pačių blogiausių dalykų, padaręs išvadas gauni naudą. Tik reikia mokėti mąstyti ir analizuoti. Reikia nebijoti bandyti ir klysti, nes neklysta tiktai numirėliai. Klaidos duoda daug naudos, jei sugebi jas analizuoti ir jų nebekartoti. Jei moki prisiimti atsakomybę už tai, ką padarei, ką prisidirbai – viskas yra tvarkoje“, – Balsas.lt sakė verslininkė.
„Mano nuomone lietuvaičiams labai trūksta atsakomybės. Mes linkę kaltinti viską – santvarką, vyriausybę, įstatymus, emigraciją, šalį – tik ne save. Tuo mes pripažįstame, kad nuo mūsų niekas nepriklauso – priklauso tik nuo aplinkybių, nuo horoskopų, nuo likimo, nuo Dievo. Jei žmogus pasako, kad tai – mano klaida, jis gali tai pakeisti, nebekartoti ir eiti į priekį.“
Tinginiams sukrautų lagaminus
Pačios J. Anusauskienės trys vaikai auga panašia dvasia, kaip ir jų mama. Nuo mažens kiekvienas stengiasi būti savarankišku – dainuoja, šoka, vaidina, verslauja. Bando jei ne užsidirbti, tai bent turėti tikslą ir sau malonią, lavinančią veiklą.
„Nėra vienos taisyklės, kada žmogus turi pradėti dirbti. Mano devynmetis sūnus iš prigimties yra toks verslus – nežinau, iš kur ir kodėl pas jį tai yra. Mes labai stengiamės tai palaikyti. Negaliu sakyti, kad jis dirba ir užsidirba, bet jis pats nori, daro, sugalvoja puikių būdų tai daryti. Negalima žmogaus stabdyti, jei jis jaučia poreikį užsidirbti savo pinigėlį, būti nepriklausomu“, – įsitikinusi moteris.
Gerai, kai jaunas žmogus dega noru ir entuaziazmu, bet ką daryti, jei poreikio dirbti ir užsidirbti nėra? O jei tai tęsiasi ne tik paauglystei pasibaigus, bet vėliau, suaugus?
„Jei žmogus yra nemotyvuotas, jam patogu namuose – tiesiog nėra poreikio dirbti. Pilnas pilvas, stogas virš galvos – kam kažką daryti? Tokiu atveju, sudedi daiktus, iškraustai gyventi savarankišką gyvenimą ir tada automatiškai „susimotyvuoja“, – juokiasi J. Anusauskienė. Trumpai ir „žiauriai“ pasakiau, bet būna paaugliams toks sąstingio momentas. Tėvų pareiga padėti vaikui susiorientuoti, kokį darbą jis nori ir gali dirbti.“
Sėkmės paslaptis – drąsa daryti tai, ką mėgsti
Begalę darbų vienu metu dirbanti ir įvairiausiose srityse save išbandžiusi gabi moteris yra baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tačiau aukštojo išsilavinimo neturi. Moteris juokauja, kad ji yra baisi egoistė ir gyvenime daro tik tai, ką nori.
„Labai svarbu, kad žmogus pasirinktų profesiją pagal savo poreikius, norus, darytų tai, ką myli ir mėgsta. Tik tada dirbs gerai, kai tikės tuo, ką daro. Pažįstu gal tik du žmones, kurie dirba pagal diplomą. Kitaip tariant, žmogus sugaišta tiek laiko išsilavinimui, o paskui tų žinių nepritaiko, nes dirba kitoje srityje, –teigia J. Anusauskienė
Norėti reiškia veikti
Jos įsitikinimu, nenuostabu, kad žmonės dažnai keikia savo darbovietes: jie jaučiasi nelaimingi ir bijo kažką keisti. O bandyti keisti, verlinininkės manymu yra būtina. Net ir tada kai nesiseka,
„Reikia eiti ir nesustoti. Visiškai normalu, kad iš pirmo karto kažkas būna blogai, o gal ir viskas būna blogai“, – juokiasi entuziastinga moteris.
„Aš apskritai esu toks žmogus – man nepatinka bijoti. Štai, neseniai pradėjau profesionaliai fotografuoti . Jei kas būtų pasakęs prieš dešimt metų, bučiau iš to labai juokusis. Taip kad, reikia gyvenime daryti kardinalius pokyčius, net ir profesinius. Nes šiais laikais persiorientuoti ir žinių rasti galima paprastai. Daug jaunų žmonių sako: aš noriu, bet nežinau, kaip. Todėl visada sakau, kad „norėti“ yra veiksmažodis. Jei nori, reikia eiti, ieškoti, daryti“, – sako J. Anusauskienė.
J. Anusauskienė ir E. Anusauskaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
