Atidaryti jubiliejinę, 90-ąją, dainų šventę patikėta Kaunui. Tai ne tik garbinga, bet ir teisinga. Juk pirmoji mūsų tautos dainų šventė 1924 m. buvo surengta būtent laikinojoje sostinėje, nes tuo metu Vilnius ir jo kraštas buvo okupuoti Lenkijos.
Vaisinga šveicarų idėja
Priminsime, kad dainų šventės idėja užgimė Šveicarijoje: 1843 m. birželio 25 d. Ciuriche susirinko šveicarai iš visų šalies kraštų padainuoti drauge. Šis renginys davė pradžią mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų klestėjimui, kasmet jie susiburdavo į festivalius. Į miesto aikštę, gaudžiant patrankų šūviams, susirinko 80 chorų, apie 2 200 dainininkų, suburtų šalies Dainininkų sąjungos. Vargu ar šveicarai įsivaizdavo, kokiu masiniu sąjūdžiu išvirs jų inicijuota pirmoji Europoje dainų šventė tolimose Baltijos valstybėse, kaip tai įkvėps jos tautų išsivadavimo judėjimą.
Panaši šventė 1845 m. buvo surengta Vokietijoje, Viurcbiurge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo didingumu, pompastiškumu ir ilgainiui iš miesto aikščių ir bažnyčių laiptų persikėlė į stadionus. O didžiausias dainininkų susibūrimas įvyko 1928 m. Austrijoje. Kompozitoriaus Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga į sostinę Vieną suvažiavo 200 tūkst. chorų dainininkų iš įvairių pasaulio valstybių.
Nuo vokiečių dainų švenčių tradicija netrukus užsikrėtė ir Baltijos tautos, visų pirma Estija. Pirmoji Pabaltijo dainų šventė nuskambėjo 1869 m. Tartu mieste, po 4 metų – Latvijoje, Rygoje. Lietuva prabudo ir uždainavo palyginti vėlai – 1924 m., mat šalis ilgai kentė žiaurią carinę priespaudą, lietuviškos spaudos draudimą, lietuvybės smaugimą.
Dainuoti neuždrausi
Žymus choro dirigentas ir pedagogas Algirdas Šumskis pabrėžė, kad lietuviška daina išgyveno ir brutalios priespaudos sąlygomis. „Dainos nebuvo galima uždrausti, sudeginti ar kitaip sunaikinti, ji buvo gyva kiekvieno lietuvio širdyje. Gal todėl ilgais žiemos vakarais lietuviai rinkosi į didesnę pirkią lietuviškai padainuoti, lietuvišką žodį paskaityti. Gal tai ir paskatino tautinį atgimimą, knygnešių judėjimą, tautinės mokyklos atsiradimą, pirmąsias dainos draugijas. Gal daina užguitą kaimo žmogų paskatino išsitiesti, išlikti, nepabūgti, kovoti ir laimėti“, – ugningai svarstė A.Šumskis straipsnyje „Lietuva – dainų šalis“ .
Anot jo, Lietuvos šviesuomenė apie kaimyninėse šalyse rengiamas dainų šventes žinojo, 1906 ir 1916 m. mėgino jas surengti ir mūsų šalyje, tačiau nesėkmingai. Nors, kaip dabar matyti, tos pastangos nebuvo beprasmės. Chorų judėjimas tapo tam tikra tautinio pasipriešinimo, išsivadavimo forma, o tautos atgimime svarbų vaidmenį suvaidino ir Mažoji Lietuva bei Klaipėdos kraštas. Pasak A.Šumskio, 1927 m., 1933 m. ir 1938 m. Klaipėdos krašto dainų šventės savo meniniu lygiu nenusileisdavo visos Lietuvos dainų šventėms Kaune.
Praėjus ketveriems metams po pirmosios dainų šventės, buvo surengta antroji, trečioji – po dvejų metų. Ilgametis dainų švenčių organizatorius ir pedagogas A.Šumskis dideliu laimėjimu laiko jaunimo ir vaikų įtraukimą į šį judėjimą. Jo nuomone, dainų šventės teigiamai paveikė ir muzikinį ugdymą mokyklose. O svarbiausia yra tai, kad sovietų okupantams net per 50 metų nepavyko dainų švenčių paversti sovietų santvarkos ir komunistų partijos šlovinimo festivaliais.
Būtent sovietmečiu patyrėme, kokie svarbūs yra drauge dainuojančios tautos susibūrimai, skatinę mūsų bendrumo ir vienybės jausmą, kėlę dvasią ir teikę vilčių pagaliau išsivaduoti iš SSSR „tautų draugystės“. Kelias į nepriklausomybės atgavimą ir vadinamas dainuojančia revoliucija.
Kaunas jau skamba
Dainų šventės renginiai laikinojoje sostinėje prasidėjo jau trečiadienį, o didžiausi koncertai vyks šį savaitgalį Dainų slėnyje, Laisvės alėjoje ir Muzikinio teatro sodelyje, visi – nemokami. Liepos 2 d. jubiliejinė šventė persikels į Vilnių ir truks čia iki liepos 6 d.
Anot dirigentės Leokadijos Januškienės, Chorų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkės, Kaunas tokio muzikantų desanto dar nematė. Čia susiburs geriausi Lietuvos chorai, profesionalų kolektyvai, o šventės repertuaras bei režisieriai – taip pat aukščiausio lygio.
Dirigentas Petras Bingelis „Tautišką giesmę“ chorams diriguos mosuodamas relikvine Juozo Naujalio dovanota batuta, kurią vėliau tarsi estafetės lazdelę perims kitas jo kolega, pakeitęs ant dirigento pakylos. Šventės režisierius Egidijus Stancikas žadėjo, kad ši ypatinga dainų šventė bus graži ne tik ausiai, bet ir akiai, tam bus kūrybingai panaudotos vaizdo projekcijos. Miesto meras Andrius Kupčinskas patikino, kad iš savininkų atgautas Dainų slėnis šventei tinkamai paruoštas ir techniškai sutvarkytas, išpuoštas tautinių raštų motyvais. Planuojama, kad čia susirinks per 2 tūkst. dalyvių iš 27 Lietuvos miestų, o kauniečiai kviečiami ne tik žiūrėti ir klausytis, bet ir dainuoti drauge. „Artėjame prie P.Bingelio svajonės – kad dainuojama būtų iki ryto, – juokavo E.Stancikas. – Šiaip ar taip, abejoju, ar užteks numatytų 3,5 valandos renginiui.“
Priminsime, kad mūsų dainų šventė kartu su tokiais pat Estijos ir Latvijos renginiais 2003 m. buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
