Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Dalvis Udrys moka nustebinti. Nueini į jo tapybos parodą „50 + 1“ Šiaulių dailės galerijoje, ir nors žinai, kad eksponuojami visai nauji darbai, tikiesi, kad jie bus panašūs į 2011 metais šioje galerijoje eksponuotąją kolekciją. Bet ne – tave pribloškia visai nematytos sodrių spalvų didžiulės moterų figūros, o tarp jų įsiterpęs nedidelis natiurmortas, milžiniškas grėsmingas raudonas jautis... Pats menininkas teigia, kad ir jam ši kolekcija kiek netikėta – jei būtų rengęs parodą prieš metus, ji būtų buvusi visai kitokia. Nors irgi, ko gero, nė vienas paveikslas neturėtų pavadinimo. - Kodėl paveikslai be pavadinimų? - Kai per praėjusią parodą paveikslus įvardijau, visi klausinėjo, o kodėl taip įvardijau, kodėl ne anaip. Bet juk realiai paveikslas ir neturi pavadinimo, jis sugalvojamas, nes paveikslas nėra literatūra - jis kitaip ateina. Juk ir pirma sukuriama muzika, paskui jau jai kuriamas tekstas arba ne. Iš esmės tas pats yra ir tapyboje: pirma atsiranda kūrinys, o paskui jam priskiriami žodžiai arba ne. Manau, kad tapyboje pavadinimas yra mažiausiai svarbus, nes žodžiai jau yra visur naudoti ir jie sukelia kažkokias asociacijas. Kai kurie darbai, aišku, galėtų turėti pavadinimus, bet nežinau, ar to reikia, nes tai išreikštų tik mano matymą. Todėl aš dažniausiai su tais pavadinimais ir vargstu. Štai kai ir prieš trejetą metų Dailės galerijoje vyko mano paroda, tik galerininkų reikalavimu teko juos sugalvoti. Šįkart nusprendžiau, kad to nereikia. - Ar todėl ir visos parodos pavadinimas toks lakoniškas? - Galbūt. Nors tas pavadinimas „50 + 1“ atsirado visai kitaip. Dar pernai galerijoje turėjo būti mano paroda „50“ - mano penkiasdešimtmečiui. Tačiau tuomet galerijoje keitė langus ir dar kažką darė, tad mano parodai nebeliko laiko. Todėl perkėlus parodą į šiuos metus, kai paklausė, kaip pavadinsiu, atsakiau tebus „50 + 1“, nes prisidėjo dar vieneri metai. Juolab kad šioje parodoje didesnė dalis darbų yra nutapyti 2014 metais ir tik dalis – 2013-aisiais, tai yra, pernai numatytajai parodai. Tad jei ji būtų atidaryta pernai, būtų visiškai kitokia, nes ir taip matosi, kokie skirtingi yra praėjusių ir šių metų darbai. Praėjusiųjų metų darbai yra truputį pleneriniai: su žolėmis, su paplūdimiais. O jei dabar gaučiau salę parodai už gero pusmečio, vėl padaryčiau visai kitokią kolekciją. - Taip įtemptai dirbate? - Man patinka tempas. Kartais, kai nėra gero apšvietimo, prastas oras, kažką krapštai, krapštai - visai susismulkini. O gerą dieną užsimeti pasluoksnį, antrą dieną prieini padirbėti, o trečią dieną, žiūrėk, - sudedi galutinius akcentus. Aišku, ne visi paveikslai taip nutapyti. - Ši personalinė paroda yra kelintoji? - Tiesą sakant, nežinau. Rengiu parodas kas porą-trejetą metų, o buvo vienas laikotarpis, kai labai dažnai dariau – kasmet. Tik viena žinau, kad esame su Dailės galerija susitarę, jog kiekvienoje parodoje nebus nė vieno seno darbo. Nors tiesą sakant, iš pradžių buvo mintis savo penkiasdešimtmečio proga sukabinti kokius senesnius darbus. Bet... Man patinka tik paskutiniai darbai, todėl senesnius galiu ir lengvai išdovanoti. Be to, kaip ir kiti dailininkai prisipažįsta, kad kai išsitrauki senesnį savo darbą, pamatai, jog ne taip, kaip turi būti, jis padarytas. Aš kartais nusprendžiu kokį seną perdaryti: žiūriu, žiūriu į jį ir matau, kad neverta jam toliau gyventi. - Impulsas sukurti tokią kolekciją yra pati paroda ar kažkas kita? - Viskas gali atsirasti tik dirbant, tik procese. Man atrodo, kad neegzistuoja toks dalykas, kaip įkvėpimas, nes jo negali būti - jei tu nedirbi. Juk jei nori laimėti loterijoje, turi bilietus pirkti. Impulsas man atsiranda pačiame darbų gale, kai atsiranda geriausi darbai. Galbūt ir keista, bet pusmetį nedirbus man atsiranda didelis rankos sąstingis. Ne tik ranka sustingsta, bet ir smegenys. Be to, pastebiu, kad labai dažnas dalyvavimas pleneruose irgi savo atspaudą padaro. Nors plenerai gerai – pušelės ir visa kita... Tačiau kai pastebėjau, kad nuvažiavus į Soldiną ir pradėjus tapyti tą vietą, kur S. Darius ir S. Girėnas nukrito, mano darbuose Nidos pušys atsirado, pasakiau sau – stop. Reikia, pasirodo, laiko, kad suvoktum naują erdvę ir atitoltum nuo ankstesnės patirties. Todėl aš ir norėjau šioje parodoje sąmoningai išeiti iš tokio abstraktaus kūno vaizdavimo į tam tikrą siužetą. Iš to norėjimo pradžioje darbai išėjo visiškai realistiniai – studentiškai akademiški. Beje, tuos darbus nusprendžiau šioje parodoje neeksponuoti - su jais galėsiu kitose parodose dalyvauti. - Ar sudėtinga kurti vien figūrinius, siužetinius paveikslus? - Nežinau, ar sunku. Kaip sako mano geras draugas Edmundas Birgėla, blogiau, negu moki, nepadarysi... Žinau tik viena – viskas turi būti suvokta, viskas turi būti galvoje ir tapant tai turi būti išreikšta. Jei pasidarai kokį eskizą, jis pradeda varžyti tapybą ir, nors gali gautis geras rezultatas, bet jis būna ne visai tavo. Kaip sakiau, senesnių figūrinių kompozicijų teko atsisakyti, čia neeksponuoti. Nors figūros gali būti vienokios, gali būti kitokios, gali būti kaip aktas, gali būti kaip siluetai, kaip šešėliai, kaip metaforos. Vieną kartą taip darai, kitą – kitaip. - Ar sukabinus darbus šioje didelėje erdvėje, jūsų manymu, pavyko atskleisti pirminę kolekcijos idėją? - Pirminė idėja keičiasi. Keičiasi, nes kai kurie darbai yra tokie dideli, kad svarbu, kaip į juos pažiūrėsi. Štai mums kalbantis už nugarų yra toks darbas, kurį galima pavadinti toli gražu ne pačiu didžiausiu, bet manau, tinkančiu šiai erdvei. Juk iš patirties suvoki, kokie čia formatai tinkami, racionaliai apgalvoji, kiek jų turi būti ir kokie. Nuo to ir pradedi dirbti. Pirmiausia kažkur užsakai reikalingo dydžio porėmius, juos parsiveži, tada užtempi drobę ir pradedi dirbti. Juk vienas siužetas gali būti mažame, kitas – dideliame paveiksle. Dėl to skiriasi ir potėpis, ir teptukai, ir visa kita. Tai yra skirtingi dalykai – kaip tapyti mažą ir kaip didelį paveikslą. O ar pavyksta įgyvendinti idėją? Stengiesi įgyvendinti. Nors parodos atidarymo metu tau sako: šiaip paroda yra pavykusi, žinai, kai tau iš dalies meluoja, kad pavykusi. Todėl stengiuosi kiekvieną parodą daryti taip, kad to melavimo būtų mažiau, kad artėtų paroda prie idėjos įgyvendinimo. Tačiau nežinau, ar tai išvis įmanoma. Gali likti patenkintas tik tada, kai užsibrėži tik labai siaurą tikslą – formato ir kainos rinkoje atžvilgiu, kurį pasiekęs esi patenkintas. O čia yra tik siekiamybė, kurios tu nežinai. Nežinai, kas yra už tos ribos – kaip padarysi, kas yra už tų spalvų ir t. t. Todėl vis žiūri, vis tikriniesi parodose. Ir tas tikrinimasis svarbus. Štai kodėl mano darbuose atsirado siužetai. 2011 metų parodoje beveik atsitiktinai atsirado viena figūrinė kompozicija. Aš labai abejojau, ar ją kabinti, nes ji buvo kaip ir ne mano. O paskui feisbuke pasirodė, kad būtent šis darbas įvairiomis kalbomis aptarinėjamas. Man tai buvo atradimas, nes visai kitaip tą kompoziciją vertinau. Todėl įdomu pasidarė siužetas ir visa kita. - Parodoje tarp daugybės moterų figūrų yra ir vienas raudonas jautis. Iš kur jis atsirado? - Todėl, kad ir mane veikia politinė situacija Ukrainoje ir kitur. Gal netiesiogiai, bet veikia per radiją, televiziją ir t. t. Tiesiog pats nepajutau, kai atsirado tie raudonos agresijos jaučiai ir kažkas panašaus. Nors tokio tikslo nebuvo - tiesiog pradedi dirbti ir tada pamatai, kas išeina. Kartais, tiesa, sąmoningai pradedi. - Ar ši kolekcija bus eksponuojama kitose erdvėse? - Nežinau, kur ji dar bus parodyta, bet manau, kad bus. Tik tikriausiai bus sunku atrasti tokią erdvę, todėl manau, kad teks ją išskaidyti. Apie Dalvį Udrį Gimė 1963-01-17 Kaune. 1992 m. baigė Šiaulių Pedagoginio instituto Dailės fakultetą. 1995 m. ten pat baigė studijas, gaudamas humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Nuo 1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Parodinė veikla nuo 1988 m. Įvairių parodų, plenerų dalyvis. Darbai eksponuoti parodose Austrijoje, Italijoje, Olandijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Šiuo metu dirba dailės mokytoju metodininku Šiaulių dailės mokykloje.
Tapytojas D. Udrys: „Man atrodo, kad neegzistuoja toks dalykas, kaip įkvėpimas, nes jo negali būti – jei tu nedirbi. Juk jei nori laimėti loterijoje, turi bilietus pirkti.'1
