Prieš Jonines kalbintas J. Jonušas ne tik papasakojo apie savo Joninių tradicijas bei kaip šventės metu siūlytų pamaloninti savo skrandžius, bet prabilo ir apie savo pomėgį keliauti, bei įsimintiniausią istoriją iš tų laikų, kai dar buvo itin populiarios muzikinės grupės narys.
Per Jonines – daugiau dovanų, nei per gimtadienį
Anot Jono, Latvijoje Joninių šventė yra minima kur kas ryškiau, nei Lietuvoje. „Aš užaugau prie Latvijos sienos, todėl visgi manau, kad latviai švenčia ypatingai, o lietuviai – tik šiaip, palyginus. Kai persikėliau į Vilnių, supratau, kad čia net išvis nesureikšmina šio vardadienio – svarbu, kad laisvų dienų daugiau tik nuo darbo“, – šypsojosi J. Jonušas.
Nepaisant to, metai iš metų, Jonas turi ir savo paties sugalvotų tradicijų šiai šventei. „Kai gyvenau Žemaitijoje, ten, kartais, Joninės būdavo tokia šventė, kad gaudavau daugiau dovanų nei per gimtadienį, o Vilniuje tekdavo pačiam nusipirkti vainiką. Kas patapo savotiška tradicija – pasikabinu ant lauko durų ir laikau iki kitų metų, o per Kalėdas perdirbu jį į kalėdinį papuošimą“, – puikią idėją atskleidė jis.
Vis dėlto žinomas kulinaras teigė pernelyg didelės prasmės šiam vardadieniui nesuteikiantis. „Taip sutapo, kad mano toks vardas – giminės tradicija. Pirmagimiai – visi Jonai. Nemanau, kad aš dėl vardo kuom nors ypatingesnis, nei Kazimieras ar Ona, kad labai čia reiktų pagerbti. Laisvų dienų tik gerai, kad būna, nors dažnai tenka per šią šventę dirbti ir gaminti maistą kitiems“, – sakė jis.
Vis dėlto artimieji Joną visuomet pasveikina, o du metus iš eilės jį jau apdovanojo ir vainiku. Anot jo, to puikiai užtenka.
Paklaustas, kokį įdomesnį patiekalą galėtų pasiūlyti didžiajai daliai lietuvių, kurie Jonines sutiks gamtoje, J. Jonušas atviravo, kad tai – labai plati tema, mat žmonės tam daug laiko skirti nemėgsta – svarbiausia, kad viskas būtų paprastai ir greitai.
„Jei pradėsi pasakoti, kaip čia ką marinuoti, kiek laiko tam skirti, visiems noras praies – paims kokių dešrelių iš krautuvės ir bus gerai. Bet koks įdomesnis patiekalas reikalauja laiko, ieškojimo. Gal tik toks patarimas – paimkite į lauką ir paprasčiausią keptuvę, kurios negaila. Ją galima dėti ant grilio lygiai taip pat, ir ten kepti daugiau dalykų – kad ir kiaušinienę ar kokias krevetes svieste su česnaku. Nesudegs, nenukris per groteles ar nuo iešmo. Tiesiog bus paprasčiau“, – patarė jis.
Meilė maistui nuo mažens ir smagiausias prisiminimas iš „B’avarijos“ laikų
Užsiminus, kad išgarsėjo grupėje „B’avarija“, pats Jonas šypsosi – anot jo, tai ne išgarsėjimas, tačiau labai smagi patirtis. O štai dabar jis atrado save tiek kelionėse, tiek ir kulinarijoje.
„Liko dar labai daug šalių, kurias noriu pamatyti, ir maistų, kuriuos noriu paragauti. Tikiuosi, kad galimybių keliauti bus vėl, bet, paskutiniu metu tai nebėra kažkokia prabanga ar egzotika, kai už 30 eurų gali nuskristi į kokią Jordaniją. Žinoma, pasaulis nebebus toks, koks buvo, bet gal taip ir įdomiau – galima atrasti naujų vietų ir toje pačioje Lietuvoje“, – užsiminė jis.
Ir nors konkrečių planų šiuo metu neturi, J. Jonušas pasakojo, kad norėtų pamatyti dar daug Azijos ir Pietų Amerikos šalių.
O štai meilę maistui, pasirodo, jis jaučia jau nuo vaikystės: „Man nuo mažens trūkdavo skonio maiste – na, kodėl pas mus gamina tik su druska, pipirais („o jetau, tik ne per daug“), krapais ir lašiniais. Juk tiek daug skonių yra pasaulyje! Tad man rūpėjo sužinoti, kaip yra kitur, kodėl kitose šalyse maistas yra toks ar anoks. Čia tokia labiau antropologinė, o ne kulinarinė tema.“
Anot Jono, pradėjęs gyventi vienas, jis, ieškodamas skonių, ėmė gaminti ne tik sau, bet ir kitiems. „Man labai smagu dalintis, gal kažkiek edukuoti, stebinti. Man atrodo, kad žmonės daug netenka valgydami vien bulves, kopūstus ir kefyrą. Aš, žinoma, sutirštinu, bet nesuprantu žmonių, kuriems skaniausias dalykas yra bulvės. Bet išmokau priimti kitų norus ir poreikius – visi juk skirtingi, tegul valgo tas bulves, jei jiems taip skanu, bet tegul priima ir mane, jei man – ne“, – sakė jis.
Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs, kad virtuvės šefai, parėję namo, renkasi kuo įmanoma mažiau pastangų reikalaujantį maistą – namuose šedevrų gaminti nebesinori.
Jonas tokį mitą neigė: „Noras gaminti yra visada. Nelaikau savęs šefu – ne veltui vartoju pavadinimą „NO CHEF“ savo kulinarinėje veikloje. Būna, kartais, kad užkandu tik duonos su pomidoru, kai nėra laiko, bet jei kažko iš tiesų noriu, tai ir pasigaminu, net jei tai ir paprasčiausi makaronai su pomidorais ir česnakais 23 valandą vakaro. Kiti tiesiog tingi – „ai, užims laiko“, – o man tai yra malonumas, iš šaldytuvo likučių kažką sumeistrauti.“
Paklaustas, ką įvardytų savo šios vasaros patiekalu, J. Jonušas užsiminė apie savo atradimą. „Dabar išmokau arabišką duoną kepti ant grilio. Tai gaunasi visai nieko. Nebūtinai tai vasariškas patiekalas, bet man labai smagu ir skanu“, – pasakojo jis.
J. Jonušas atskleidė ir tai, kad dabar „B’avarijos“ laikai – jau seniai praeityje, į kurią, beje, jis stengiasi nesigręžioti.
„Man dažniausiai tik žurnalistai ir primena tuos laikus, pats stengiuosi negyventi praeitimi. Žinoma, smagu prisiminti – buvo viena kelionė į Lenkiją, į vieną festivalį, kur laimėjome antrą vietą, grojome su simfoniniu orkestru. Važiavome du kartus – kartą ant sienos praleidome 18 valandų su Lenkijos spekuliantais ir Rusijos pasienio mafija, kitą kartą – jau traukiniu grįžtant prasiskėliau galvą į laiptus, nes teko greitai lėkti ir stovėjome su Liesiu prie vagono tualeto 8 valandas, nes tiesiog nebuvo vietos traukinyje. Darius (Darius Beinortas, – red. past.) išmetė Deivio (Deivydas Zvonkus, – red. past.) sūrį per langą, nes labai jau prancūziškas buvo, na, ir dar daug visokių kitokių nuotykių patyrėme kartu“, – linksmą istoriją prisiminė žinomas vyras.
Nepaisant to, ryšius su kitais grupės nariais vis dar stengiasi palaikyti. „Nutolome per tuos metus, bet kai nuvažiuoju į Klaipėda, kas būna retokai, susitinku su senais draugais. Visi gyvena savo gyvenimus, bet liko šilti prisiminimai, kurių kartais pasiilgstu“, – pokalbį baigė jis.
