Žibučių žiedais apsikaišęs pavasaris koją į Lietuvos dirvonus įkėlė. Pakuteno šiluma skruostus, pamalonino ir paliko. Tik šalna liko lauko pliko. Būna, ir mes išeiname iš mielų širdžiai vietų. Ieškome kitų. Dėliojame šlepetes tai ties vienu, tai ties kitu slenksčiu. Atpažįstame save vis kitame veidrodyje. Gyvename.
Skaičiau, kad ir žiniasklaida yra veidrodis. Visuomenės? Tikriausiai tik tos dalies kurie turi gabumų rašyti. Nes skelbiamose rašiniuose neatpažįstu nei savęs, nei žmonių kuriuos puikiai žinau. Žinau kas aš esu, ką darau ir kur einu. Jeigu tai ‒ intriga, ji ‒ tik mano. Nesvarbu kas ir ką mano. Į gliancinį viršelių popierių manęs neįsuksite, etikečių man nepriklijuosite. Rašau Jums atvirai ‒ aš gyvenu muzikoje ir dėl muzikos. Tik ji man yra viskas. Mano muzika ‒ mano gyvenimas.
Apie naują dainą
Aš žinau kur mano namai. Tai ne kalvos, ne smėlis byrantis tarp pirštų, ne žydinčių pušynų kvapas. Net ne veidai atpažįstami gatvėj ir ne istorija paliekanti žymes ant jos grindinio. Mano namai ‒ kur vėjas pušis lanksto, kur šaltas lietus žibutes laisto. Mano namai ‒ kur gimė ir skleidžiasi mano laisvė. Laisvė jausti, juoktis ir krist į pagalvę ašarom apsipylus. Laisvė žinoti ‒ niekas neprimes keistų fantazijų mano mažam pasauliui. Jam reikia ne daug vietos, tik tiek kiek jos užtenka mano laisvei, mano muzikai, mano meilei. Mano namai ‒ čia.
