Vitalijaus Baltija – nūdienė, paliesta civilizacijos. Čia – apstu žmogaus veiklos pėdsakų, reikalingų ir jau kadais šiukšlėmis tapusių rakandų. Tai ne tik gamtos, bet ir žmogaus teritorija. Savotiškas abiejų pusių ne/veiklos rezultatas. Ir vis tik, gamta čia – dominantė. Nors jos egzistavimo trajektorijos ir gerokai pakoreguotos, bet vis dar turinčios nenuginčijamas sąsajas su pirmapradiškumu.
Vėjo sušiaušti krūmai, vandens nugludinti akmenys, dramatiški debesys ar vakarėjančios saulės paliekami šviesos šuorai. Taikliai žuvėdrų veriami karoliai žemėje, danguje. Gan skurdi pakrančių augmenija ir taip visų vertinamas baltas gurgždantis smėlis. Lyg ir nieko stebinančio ar nematyto, nieko neįprasto ir keisto. Tai – gamta. Ta, kurią mes puikiai pažįstame ar dedamės pažįstą. Kartkartėmis autoriui pasiseka išprovokuoti aštresnį saulės šviesos ir šešėlių dialogą, kur dramatiški tamsos intarpai braunasi į tviskančio smėlio paviršių. Taip suardydami vėjo suformuotos faktūros vientisumą ir išdraskydami aštriabriaunį smėlio lukštą. Šitokia autoriaus žvilgsnio versija mezga jau kitas, jam pačiam ne iki galo nuspėjamas asociacijas.
Vitalijus atidus gamtai, atidus jos kaitai, atidus ir jautrus jos santykiui su žmogumi. Šio fotografo pagrindinės išraiškos priemonės – laikas ir vėjas, jų ir dar kažkieno paliekami pėdsakai. Be jokio garso... Tik tiek, o kartu – žymiai daugiau.
Danguolė Ruškienė
