Jos metu sostinės sanamiestį užplūsta viduramžių ir Renesanso drabužiais apsirengę amatininkai. Čia galima stebėti ir pačiam išbandyto puodžių, kalvių, audėjų, batsiuvių, auksakalių ir daugybę kitokių tradicinių darbų.
Tokie renginiai – proga amatininkams ne tik pasirodyti ir papasakoti apie save, bet ir užsidirbti parduodant autentiškus gaminius. Balsas.lt pasiteiravo Šv. Baltramiejaus mugės dalyvių, kokiais amatais jie verčiasi ir ar sunku šiais laikais pragyventi iš tradicinio užsiėmimo?
Svečiai iš Latvijos
„Mes esame puodžiai iš vidurio Latvijos, Madonas gyvenvietės, o tai yra Viduramžių Livonijos indai“,– rodydama į moliniais puodais, puodeliais ir ąsočiais nukrautą prekystalį, prisistatė Liene Dārta Dumpe. „Tokiuose induose darydavo karštą vyną. Kai juose ką nors virdavo, dėdavo tiesiai ant ugnies ir jie labai įkaisdavo. Dėl to jie turi specialias rankenas, į kurias būdavo įkišamos lazdelės ir taip puodas nuimamas nuo ugnies. Ornamentai, kuriais puošti šie dubenys – tokie pat, kaip ir Viduramžiais. O šis ąsotis pagamintas ne iš įprasto, o iš baltojo molio. Dėl to jis yra patvaresnis ir gali atlaikyti aukštesnes temperatūrą“, – apie savo prekes pasakojo Liene Dārta.
Indus žiedžia merginos tėvai, o ji jiems padeda prekiauti. Bet ir ji pati po truputį prisijaukina molį – lipdo švilpynes.
Viešnia iš Latvijos džiaugėsi, kad gana daug žmonių domisi ir naudoja autentiškus indus. Be to, nemažai daliai pirkėjų jie patinka, nes yra tiesiog gražūs. „Įdomu tai, kad dabar žmonėms tai atrodo egzotiška – tai lyg egzotika iš praeities.“
Visgi pragyventi iš tradicinio amato nėra paprasta: „Tai tikrai sunku, nes galite nueiti į parduotuvęs ir nusipirkti indą už kelias monetas. Tokie indai [kaip mūsų] perkami ypatingomis progomis, dažniausiai jie nėra naudojami kasdien. Be abejo, yra žmonių, kurie juos naudoja kasdien, bet tai nėra dauguma.“
Kad pasiektų kuo daugiau klientų, Dumpių šeima savo gaminius pardavinėja ne tik gimtojoje Latvijoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. „Kartais vykstame į Švediją ir kitas šalis, bet daugiausia prekiaujame kaimyninėse Pabaltijo valstybėse“, – sakė L. D. Dumpe.
Pelno dar nesulaukia
Vilniuje restauratore dirbanti Kristina Šv. Baltramiejaus mugėje rodė, kaip prieš kelis šimtus metų buvo dekoruojamas popierius, naudotas knygų viršeliams. Šiam amatui, kuriuo užsiima jau daugiau nei penkerius metus, įkvėpimo ir patirties ji semiasi iš savo pagrindinio darbo, nes bibliotekoje restauruoja būtent knygas.
„Popieriaus dekoravimu tai vadinu bendrai, kadangi į jį įeina daug technikų. Tam tikru laikotarpiu buvo populiari kleisterinė technika, o „marmurinis“ popierius – toks popieriaus puošimas imituojant marmuro raštą. Jis atliekamas taip: į vonelę pilamas sutirštintas vanduo, kurį iki kisieliaus pavidalo tirštinu jūros dumbliais, ir tada specialiomis šluotelėmis ištaškomi dažai. Dažai – tai natūralūs pigmentai ir kai kurie mineralai. Tada atliekamas raštas. Sudėtingesnis raštas atliekamas specialiomis marmuravimo šukomis. Atlikus raštą jau galima imti popieriaus lapą ir tas visas raštas atsispaudžia ant jo“,– apie savo užsiėmimą pasakojo Kristina.
Pašnekovė teigė, kad gaminius parduota tik už simbolinę kainą – visgi medžiagos ir dažai kainuoja labai brangiai – nors kol kas daugiau dėmesio skiria senovinio amato pristatymui ir žmonių sudominimui.
Ar iš tokio darbo būtų galima pragyventi? „Dirbant nuo tyro iki vakaro – taip. Bet kiek tokių mugių yra? Tai daugiau supažindinamoji, edukacinė veikla.“
Pomėgis tapo rimta veikla
Medines skryneles, šaukštus, dubenis ir kitokius dailiai drožinėtus dirbinius pardavinėjantis Artūras pasakojo, kad seniau medžio drožyba jam buvusi laisvalaikio pomėgis, bet sušlubavus sveikatai teko prie jos labiau „prisėsti.“
Iš Klaipėdos kilęs, bet jau 10 metų Vilniuje gyvenantis vyras pasakojo, kad daug iš tokio amato neuždirba, nors žmonės smalsiai domisi ir gana noriai perka jo kūrinius.
Mažesnę skrynelę drožėjas siūlė įsigyti už 30 litų, didesnes – už 50. Sudėtingo rašto, įmantriai puošta skrynelė gali kainuoti 80 ir daugiau litų. Visa tai – rankų darbas.
Perimta senolių patirtis
Žilaplaukė žolininkė, sėdėdama šalia pilnos kraitės džiovintų augalų, džiaugėsi, kad jai prekyba sekasi puikiai: „Labai perka. Ir pirko, ir perka. Žmonėms manęs reikia, tai ir patys susiranda. O per Joninių Žolynų turgų ir pati prezidentė iš manęs pirko.“
Janina Danylienė pasakojo žolininkės patirtį perėmusi iš savo močiutės, kurios namo pastogė visąlaik būdavo nukabinėta augalų ryšulėliais – ji buvo kaimo gydytoja, kurią žmonės kviesdavosi į pagalbą ir ligai ištikus, ir kūdikiui gimstant.
Kiek kainuoja pundelis džiovintų žemuogių arbatai? „Lietuviams – 5, užsieniečiams – 6 litai“, – mirktelėjusi nusikvatoja žolininkė.
Dabar ji ne tik prekiauja Panevėžio krašte surinktais čiobreliais, jonažolėmis, liepų žiedais, pelynais ir kitomis vaistažolėmis, bet ir čia pat prisėdusi mezga kojines. „Myliu gamtą, myliu žmones“, – taip trumpai savo raktą į puikią nuotaiką ir sėkmę nusako moteris.
Dovanoti juostą – prielankumo ženklas
Iš tolo akį patraukia margas, skirtingo ilgio ir pločio juostomis nuklotas prekystalis.
Kaunietė Vilija Ratautienė vienu seniausių ir archajiškiausių audimo būdų – vytiniu – audžia ne tik įprastas per petį ar liemenį perrišamas juostas, bet ir kaklajuostes, skirtukus knygoms, trumpesnes suvenyrines juosteles, raktų pakabukus. Šių smulkesnių gaminių moteris sakė jau pritrūkusi – jie paklausiausi. O dažniausiai juostas žmonės dažniausiai perka dovanoms: „Kartą vienas vaikinas pirko iš manęs: sakė, kad jam patiko ir jis labai nori vieną juostą padovanoti savo merginai. Juostos dovanojimas reiškia prielankumą, jos perrišimas – apsaugą. Jis nežinojo simbolikos, bet štai, norėjo padovanoti juostą tai merginai.“
Autentiškas juostas žmonės derina ne tik prie tradicinių kostiumų, bet ir prie šiuolaikinių drabužių, naudoja kaip instrumentų diržus, interjero detales ir kt.
„Būna, žmonės sako – mes pirksim daugiau, padarykite nuolaidą. Bet juk tai nieko nekeičia, visa tai rankų darbas“, – rodydama savo kruopštaus darbo vaisius pasakojo V. Ratautienė.
Pedagogei ir socialinei darbuotojai audimas tapo pagrindiniu užsiėmimu. „Kai pasiskaičiuoji, realiai įvertini savo galimybes, galima išgyventi – kodėl gi ne“,– apie amato pelningumą sakė pašnekovė. Svarbu tik nesėdėti rankų sudėjus: dėl to moteris dalyvauja įvairiuose projektuose, konkursuose, savo darbams gavo tautinio paveldo sertifikatą.
Baigdama pokalbį, ponia Vilija žurnalistei padovanojo juostelę. „Juostos dovanojimas reiškia prielankumą“, – šypsodamasi priminė ir atsisveikino ji.
