Amatininkų nykimas šalyje, pasak žinovų, natūralus – senieji meistrai miršta, buityje nebenaudojami amatininkų pagaminti daiktai, o pigi produkcija iš užsienio skatina pirkti pigų, o ne kokybišką daiktą.
Vytelėmis išsakytos fantazijos
„Nejuokaukit, iš amato šiandien Lietuvoje pragyventi labai sunku, net ir nestingant gerų idėjų“, – prisipažino šiaulietis tautodailininkas Eligijus Žickis, pro kurio buto langą matosi dviejų metrų aukščio ir trijų skersmens, iš vytelių nupintas kieme stovintis krepšys.
Pynėjo amato vyras įstojo mokytis į Kauno meno mokyklą 1988 metais. Profesija ne tik įtraukė, bet ir uždegė idėja, kad jis nėra tik tradicinių krepšelių pynėjas – gali pasiūlyti beveik viską – nuo šuns būdos iki natūralaus dydžio pinto motociklo.
„Žmonės soduose augina bulves ir agurkus, o aš kiekviename laisvame žemės lopinėlyje auginu vyteles, net ir pas tėvą sode. Reikia pasirūpinti žaliavomis, jų paruošimu, laikymu“, – vardijo amato subtilybes tautodailininkas, kviesdamas užeiti į namus.
Priebutyje, bute – glėbiai darbui paruoštų vytelių, namai – dar ir darbo vieta.
Namuose meistro rankų prakalbintos vytelės pavirto į kėdes, lentynas, spinteles, šuo miega įmantrioje pintoje būdoje, net elektros laidai paslėpti po pintomis ir prie virtuvės baldų priderintomis dekoracijomis.
Pinti laivai, motociklai, malūnai, kaukės – vardija savo dirbinius meistras rodydamas nuotraukas.
Visi daiktai surado savo namus, tačiau nupintus originalius daiktus itin retai veža į tautodailės muges parduoti – kur tik pasigrožima įmantriais pynimais, pirkėjai neskuba atverti piniginės.
Kerta pigūs gaminiai
Prieš dvylika metų E. Žickis pabandė nupinti didelį krepšį, jis pateko į Lietuvos rekordų knygą. Kitą kelių metrų krepšį tautodailininkas nupynė Akmenės miestui papuošti. Du dvimetriniai pinti ąsočiai stovi Šiaulių bulvare.
„Gali stovėti su krepšais mugėse, bet perka juos tik vienas kitas. Pinti – tai nenudrožti ką nors iš medžio, neprišveisi, nepripjausi, jei kas netinka. Reikia apskaičiuoti, matuoti, karkasą gaminti, paskui vežioti, ieškoti, kas pirks. Atvirai, tai nežinau Šiauliuose nė vieno pynėjo, kuris gyventų tik iš šio amato“, – sakė tautodailininkas.
E. Žickis pripažįsta, kad jaunųjų pynėjų jau neberuošiama, o senieji į šį amatą jau numoja ranka – amatas nyksta.
Pastebėjo, žmonės nebenori pirkti rankų darbo pintų daiktų, kai prekybos centruose jie gerokai pigesni, tebūnie ir prastos kokybės. Suveikia vartotojiškas mąstymas – išmeti ir perki kitą.
Pynėjas – eksponatas
Vyras prisimena, kad dar tebesimokant meno mokykloje teko susidurti su studentais, kurie buvo atsiųsti iš Estijos mokytis pynimo subtilybių.
Jų šalyje pynimo tradicijų, šio amato studijų nebuvo. Dabar šie žmonės siunčiami pynimo amato demonstruoti ar mokyti į Norvegiją.
„Ateina laikas, kai neliks daugelio amatų, o kai bus susivokta, kad amatas išnyko, nebeliks ir pačių amatininkų, kurie galės perduoti patirtį. Važiuosime pas estus mokytis“, – juokauja ponas Eligijus.
Prisimena kolegos pasakojimą, kai vaikštinėdamas po vieną Norvegijos miestą pamatė gatvėje pinantį žmogų.
Priėjęs ėmė kalbinti: pasirodo keturiasdešimtmetis vyras netekęs darbo ir nesusiradęs kito, pagal valstybės programą išmoko pynėjo amato. Šiuo metu gauna algą iš valstybės už edukacinį, parodomąjį darbą visuomenei.
„Užsienyje tokia pozicija – tik eik ir rodyk, mokyk amato kitus, viskas apmokėta meistrui. Supranta, kad nyksta amatas, kurį būtina išsaugoti. O kas vyksta pas mus? Parodose, mugėse apsidairau, nebėra pynėjų. Per beveik dvidešimt metų gal du trys jaunesni atsirado, bet pynimas – irgi – tik hobis“, – apgailestavo meistras.
E. Žickis mano, kad keli tautodailininkai neišsaugos senųjų amatų – tai jau turi būti Valstybės politika.
Atvažiavęs gyventi į Šiaulius prieš du dešimtmečius suskaičiavo, jog čia buvo apie dvidešimt pynėjų, kurie gyveno iš savo amato, šiandien vienas kitas tuo užsiima tik laisvalaikiu.
Galimybių yra
„Kurti daugiau amatų būrelių mokyklose, profesinėse rengti papildomas specialybes, amatininkams kooperuotis su interjero dizaineriais, juolab, kad lietuvių pynėjų technika Europoje vertinama, kaip itin kokybiška“, – vardija senųjų lietuvių amatų išlikimo galimybes pynėjas.
Prisipažįsta, kad visada malonu, kai ne vieną jo pintą gaminį įsigijęs klientas ateina užsisakyti dar vieno, ateina jau su idėja ir žinojimu, kad daiktas bus pagamintas kokybiškai ir tarnaus ilgai.
„Šiuo metu optimizmo mažoka, ne dėl savęs, dėl amato ateities“, – sako profesionalus pynėjas Eligijus.
„Žmonės soduose augina bulves ir agurkus, o aš kiekviename laisvame žemės lopinėlyje auginu vyteles, net ir pas tėvą sode“
Amatų populiarumas – banguojantis
Laima Kelmelienė, Lietuvos tautodailės sąjungos Šiaulių skyriaus vadovė
Pynimas, vienas seniausių lietuviškų amatų, tikrai nyksta. Pynėjų mažėja, žmonės buityje mažiau naudoja pintų daiktų, pynėjų darbus užgožia gausiai atvežama pigi užsienio produkcija. Pati namuose turiu kokybiškus lietuvių meistro pintus baldus, kurie tarnauja jau apie dvidešimt metų – esu jais labai patenkinta.
Senieji lietuvių amatų meistrai turi daug patirties, žinių, bet jie sensta, silpsta sveikata, miršta. Netekdami jų, netenkame ir žinių apie amato subtilybes.
Nemanau, kad senieji amatai visai išnyks, nes jų populiarumas yra banguojantis. Tautodailėje kaip ir bet kur – yra pakilimai, yra ir atoslūgiai. Prieš keletą metų atgimė vilnos vėlimas, naminės duonos kepimas, juostų, rankšluosčių audimas.
Stiprūs keramikai yra Kuršėnuose, jų amžiaus vidurkis 40-50 metų, jų amatas tikrai nėra nykstantis. Dažnas namuose turi molinių indų, ąsotį ar puodelius, dubenis. Jų dirbiniai naudojami namuose, vežami į užsienį kaip suvenyrai.
Mokyklose senųjų amatų technologijų mokoma, tačiau mažai, dažniausiai, pačių mokytojų iniciatyva. Mokoma juostų audimo pradmenų, tačiau didžiausias dėmesys būna nukreiptas į maisto gamybos mokymą, o ne amatų.
Šiaulių skyrius vienija apie 400 tautodailininkų iš Šiaulių regiono.
