Dešimt metų Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre dirbantis aktorius Ramūnas Cicėnas atrodo visiems pažįstamas ir iš televizorių ekranų, nes vaidino daugelyje televizijos serialų, ir puikioje improvizacijų laidoje „Dar pažiūrėsim“, ir iš lietuviškų kino filmų, ir iš vaidmenų ne tik Mažojo teatro scenoje.
Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir kitokį Ramūną Cicėną – spektaklio „Helgelando karžygiai“ režisierių. Nors, tiesą pasakius, paties režisieriaus žiūrovai ir nepamatė – tik jo pastatytą spektaklį.
- Kaip jūs, toks užimtas aktorius ir pedagogas, atradote laiko režisūrai?
- Jau palyginti seniai. Pats pirmasis pabandymas buvo, kai filmavausi televizijos seriale „Garbės kuopa“, kurį režisavo Raimundas Banionis. Režisieriui teko išvažiuoti, o darbo grafikai spaudė. Tai R. Banionis ir pasiūlė man pabaigti šį serialą. Tiesa, dirbti teko tik kelias dienas.
Po to vėl buvo režisūrinis darbas televizijoje, kai „Dar pažiūrėsim“ kažkiek įsibėgėjus laidos režisierius Simonas Aškelavičius turėjo imtis kitų darbų. Tad man teko perimti laidos režisūros vairą.
Dar vėliau aktorė Eglė Gabrėnaitė, surinkusi studentų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasiūlė ir man tapti to kurso pedagogu. Taip ir prasidėjo spektaklių statymai.
O Henriko Ibseno pjesė „Helgelando karžygiai“ atsirado beieškant medžiagos studentų diplominiam spektakliui. Tas kursas, kuriam pjesės ieškojau, buvo labai netradicinis. Net ne tradicinis, o nepatogus vyrų ir moterų santykiu – aštuonios merginos ir trys vaikinai.
Todėl daug teko ir pjesių perskaityti, o beskaitydamas ir suradau šią pjesę. Kitos H. Ibseno pjesės „Heda Gabler“, „Laukinė antis“ ne kartą buvo matytos, statytos, žinomos, o „Helgelando karžygiai“ - nei matyta, nei skaityta.
Tai buvo tiesiog vienas rytinis labai linksmas pasiskaitymas. Tada skaitydamas tikrai labai juokiausi, nes iš šių dienų pozicijų viskas joje atrodė labai juokinga.
Nuo tol pjesė pas mane užsiliko – gulėjo, gulėjo ilgiausiai prie lovos miegamajame, kol Vilniaus mažojo teatro vadovė Greta Cholina vieno pokalbio metu paklausė, ar nenorėčiau pastatyti kokio spektaklio. Atsakiau, kad kaip tik turiu tokią pjesę. Greta „Helgelando karžygius“ perskaitė ir jie jai patiko. Turbūt visiems, kurie šią pjesę skaitė, ji patiko.
Tik prieš prasidedant repeticijoms prašiau, kad niekas jos daugiau neskaitytų – norėjau, jog visi kartu tai padarytume. Tai ir skaitėme kartu, nebesuprasdami, ar ji juokinga, ar nejuokinga. Juk lyg ir drama, bet šių dienų požiūriu - labai naivi.
O naivumas man paskutiniu metu labai patinka, nes aplink teatre tiek daug šokiravimo, žiūrovų gąsdinimo. Gal todėl man tas naivumas ir įstrigo.
- Negi šiuolaikiniame gyvenime nebėra naivumo?
- Yra, bet vis tiek mes daugiau susiduriame su cinizmu, su ironija. O tas naivumas yra paslėptas, jeigu tik yra. Dabar teatre lyg ir gėda pasakyti, kad myli, gėda pasakyti, kad pasiilgai – atrodo, viską nuleidžiame juokais... Aš pasiilgstu naivumo.
Nors šiame spektaklyje yra ir ironijos, ir autoironijos, bet iš principo naivumas turėtų karaliauti.
- Ar teatro režisieriumi būti sudėtingiau nei televizijos serialo?
- Televizijoje – griežti scenarijai ir visa kita. Tačiau tai, ką mes darėme laidoje „Dar pažiūrėsim“, absoliučiai jokių scenarijų neturėjo.
Būdavo kuriama trimis etapais: susitinkame, apsitariame, apie ką darysime, o po to aikštelėje prasidėdavo absoliuti improvizacija – nežinai nė ko tikėtis, nežinai, kas šaus į galvą vienam aktoriui, nežinai, kaip kitas į tai atsakys.
Trečiasis etapas buvo montažinėje, kai kartais dviejų valandų medžiagą reikėdavo suspausti ir labai būdavo gaila ką nukirpti.
O teatre... Teatre turi pjesę ir turi tiesiog ją prikelti - iš literatūros į vaizdą.
- Tai kaip prikėlėte istorinę pjesę?
- Kažkiek liko iš istorinės pjesės. Kostiumų dailininkė dar klausė, ar noriu, kad kostiumai būtų istoriniai ar šiuolaikiniai. Atsakiau – padarykite kostiumus su istoriniu šešėliu. Manau, taip ir gavosi.
- Tai spektaklio koncepcija – perteikti naivumą?
- Ne. Pats pirmas dalykas, už kurio užsikabinau „Helgelando karžygiuose“, buvo „garbės žodis“, kuris nuolat pjesėje tariamas ir, kiek teko domėtis, jo labai laikėsi vikingai.
Todėl ir stengiamės tą „garbės žodį“, kaip pagrindinį dalyką, ištransliuoti žiūrovams: ar laikosi žmonės garbės žodžio ir kaip susiklosto pagrindinės herojės, kuri vienintelė didžiadvasiškai jo laikosi, likimas. Ir ar tas „garbės žodis“ ją išgelbėjo, ar pražudė.
- O Ramūnas Cicėnas garbės žodžio laikosi?
- Stengiasi visada. Stengiuosi pirmiausia tesėti, kai jį esu davęs sau – sau nemeluoti.
Nes juo toliau gyveni, juo geriau supranti, kad mažiau norisi turėti reikalų ir su tomis pačiomis televizijomis - aš jau pakankamai seniai ten nedalyvauju.
Stengiuosi daryti tai, kas man patinka. Tai gal kiek atsiliepia ir finansiškai, bet jau pradedu po truputį sau nebemeluoti, o daryti tai, ko širdis nori.
- Bet ar nepasigendate veiklos, veiksmo?
- Ne, nes vis atsiranda kažkas, kas užima tą vietą. Televizijoje iš tikrųjų būdavo lėkimas, skubėjimas, nuolat atrodė, kad kažko vis nespėji. Tačiau ta niša dabar užsipildė tiek studentais, tiek teatrine veikla.
Pavyzdžiui, neseniai gruodžio repertuarą gavome - per mėnesį aštuoniolika spektaklių. Tačiau tai gruodžio mėnuo, o šiaip būna per mėnesį šeši-aštuoni spektakliai. Tai irgi nemažai.
Be to, dabar dar su studentais labai intensyviai dirbu - kaip rusai sako, reikia įmušti režisieriaus ranką. Ir tai labai gerai, nes iš studentų (dabar dviem kursams dėstau) gaunu naujų idėjų – jie neleidžia apsamanoti, jų nauji požiūriai. O kokių jie pademonstruoja etiudų, kad net neįtikėtina.
- Kalbate taip, lyg jums būtų...
- ... šešiasdešimt? Aš, žinokite, ir esu gana konservatyvus. Ir man tai patinka. Aš neprigyju ten, kur žiūrovai šokiruojami, dergiami.
Mano galva, teatras turi būti... Nors, ką jau čia - niekas negali pasakyti, koks teatras turi būti ar koks jis yra. Jei yra žiūrovas, tai toks ir turi būti teatras.
Bet man gražiau, kai į teatrą atėjusios ponios batukus persiauna, kai žiūrovai ateina pailsėti ir gauti teigiamų emocijų, o ne kai teatre pilami purvai iš scenos ir dar po to kaltinami žiūrovai, jog televizorių žiūri ir nieko neišmano. Aš tiesiog nesuprantu tokio teatro.
- Vadinasi, teatru dar nenusivylėte?
- Ne, nenusivyliau. Juk man teko garbė dirbti su geriausiais režisieriais, o dabar kažkaip pavyko susiburti komandai, kurioje visi vienas kitą puikiai supranta.
Štai ir „Helgelando karžygių“ repeticijos buvo kaip prajuokautas, prasilinksmintas laikas. Tikiuosi, kad tai pamatys ir žiūrovai, kad jiems irgi bus smagu šiame spektaklyje.
- Ar nebaisu buvo tų garsių režisierių, su kuriais teko jums dirbti, teismui pateikti savo pirmąjį režisūrinį darbą teatre?
- Negaliu sakyti, kad bijojau ar bijočiau.
Viena, pirmasis mano kaip teatro režisieriaus debiutas įvyko vasarą, kai Minske profesionaliame teatre su profesionaliais aktoriais stačiau Carlo Gozzi „Princesę Turandot“.
Antra, ko bijoti, kai žinai, kad niekada nepadarysi taip, kaip Eimuntas Nekrošius daro ar kaip Oskaras Koršunovas, ar kaip Rimas Tuminas. Jei bijai, tai nėra prasmės ir ką nors daryti.
O trečia, darau tai žiūrovams ir, kiek girdėjau atsiliepimų, jiems spektaklis patinka. Kai kuriems net labiau nei mūsų meistrų sukurti.
- Taip ir gyvenate nuolatinėje įtampoje ar dar lieka laiko ir atsipalaiduoti?
- Oi, aš negyvenu įtampoje. Įtampa būna prieš generalinę repeticiją. Net, sakyčiau, pati didžiausia įtampa būna likus dviem savaitėms iki premjeros, kai pradedi viskuo abejoti: ar čia gerai padarei, ar čia įdomu... Tačiau tenka susiimti ir tęsti darbus.
O mano hobis – teatras. Ir dar labai mėgstu skaityti.
- Skaitote tai, ką būtų galima panaudoti teatre?
- Ne, šiaip skaitau, nors būna - kad ir pjeses. Suradau dabar vieną pjesę, kuri man labai patinka ir kurią tikrai labai norėčiau pastatyti. Nesakysiu kokią, tik tiek - kad ji dar Lietuvoje nestatyta. Tai tikrai yra labai faina ir intriguojanti komedija. Linksma.
- O jūs gyvenime esate linksmas žmogus?
- Nepasakyčiau, kad linksmuolis, bet aš gyvenime optimistas. Nors būna visko – ir linksmų, ir sunkių akimirkų, tačiau iš principo stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, nes taip linksmiau gyventi.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
