2013-11-09 / 14:30 — Zita Kelmickaitė, LRT televizijos laida „Ryto suktinis“, LRT.lt
Šiuolaikinis jaunimas turi savo langą į tikrovę, jie mato tuos pačius reiškinius, bet kitaip, įsitikinęs architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Jo teigimu, „vos tiktai pabandai į gyvenimą pasižiūrėti pro jų langą, [...] pamatai, kad tie patys reiškiniai atrodo truputį kitaip. Jeigu turi pakankamai kantrybės ir noro įsigilinti ir ilgiau pasėdėti prie to lango, tai gali rasti tinkamus žodžius, kurie jiems yra suprantami“.
Apie požiūrio reikšmę, liūdesį, architektūrą ir muziką su A. Kaušpėdu LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ kalbėjosi Zita Kelmickaitė.
- Apie gyvenimą su Algirdu Kaušpėdu esu kalbėjusi tik kūrybinėse jaunimo stovyklose senais sovietiniais laikais, kai visi šėliodavom, dainuodavom, visi buvom jauni, kūrybingi ir daug žadantys. Gerbiamas Algirdai, kaip tas gyvenimas tekėjo ir kaip teka šiandien?
- Man atrodo, kad jis tebeteka savo vaga ir galiu tik pasidžiaugti, kad tas tekėjimas pakankamai sraunus ir nėra kaip stovintis liūnas ar bala.
- Kodėl šiandien žmonės dažnai būna pikti ir savo gyvenimu nepatenkinti, nors atrodo žmogus yra sėkmingas ir viskas yra gerai, bet jis vis tiek nepatenkintas...?
- Čia sudėtingas klausimas. Norint į jį atsakyti, reikia iš tiesų nugyventi ne vieną gyvenimą. Šiuo metu man atrodo, kad žmonės pernelyg pasikliauja savo protu, savuoju aš, pernelyg sureikšmina save, aplinkybes, kuriose yra atsidūrę, per daug sureikšmina savo ateities planus. Tiesiog nepasiduoda tekėjimui, kuris yra aplinkui. Žmogus turi gyventi kaip medis – po truputį, skleistis kaip gėlė...
- Kaip medis, kuris nužydi, numeta lapus, pasidaro nuogas ir niekam neįdomus?
- Taip. Ir po to jis „paleidžia“ pakankamai kankorėžių, iš kurių išauga kiti medžiai... Miškas išlieka.
- Liūdesį kelia tas styrantis medelis be lapų... Bet aš suprantu, kad tai yra kaita.
- Dėl ko mes išgyvename? Labai dažnai dėl to, kad bijome. Bijome ateities, bijome savęs, bijome pasikeitimų. Tiesiog nepasitikime savimi ir bandome ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Ieškome tuomet sąmokslų – gal kažkas kitas kaltas, gal kas turi duoti, sudaryti sąlygas, įveikti nusistatytą tikslą. Bet aš esu įsitikinęs, kad kuo mažiau mes galvosime ir kuo mažiau reikalausime iš savo gyvenimo, tuo jis daugiau duos. Paradoksas.
- Vadinasi, dėl visko kaltas tu pats?
- Taip, bet nebūtinai kaltas. Labai daug nuo tavęs priklauso.
- Man labai patiko Jūsų išleista knyga „Antiška“. Aš manau, kad tai yra labai gražus paminklas, savotiška žymė apie tai, kas buvo ta legendinė grupė „Antis“. Padaryta labai kultūringai „Anties“ lyderio A. Kaušpėdo 60-mečiui.
- Sutapimas. Džiaugiuosi, kad knyga išėjo tikra, ne kažkoks maketas ar pseudoknyga. Galėčiau pasakyti, kad būtent tikrumas, nuoširdumas, autentiškumas, ta tikroji tapatybė, kuri nesuvaidinta, o tavo išgyventa, yra visa ko pagrindas. Jos siekia kiekvienas žmogus ir ta tapatybė galbūt ir gimdo patį nuosekliausią tvarumo principą – įvairovę.
Kai matai, kad kažkoks reiškinys padidino įvairovę ir kad su tuo reiškiniu išsiplėtė pasaulis, jis tapo sodresnis ir įdomesnis, tai tuomet pavyko. Bet kai matai, kad vienas ar kitas pakartojo kažką su savo versija, truputį geriau ar blogiau, tada pagalvoji, kad čia kažkoks projektas, kuris galbūt uždirbo pinigų, užėmė laiko, kažkam suteikė galimybę prisiliesti prie to, bet nieko iš esmės nedavė.
Gyventi autentiškai, kurti autentiškai ir pasakyti, kad tai yra „antiškai“, man yra labai brangu, nes tikrumas, autentiškumas man yra pats pagrindinis principas.
- Žinot, aš turiu prisipažinti, kad turiu tokių nuotraukų, kurių neturi A. Kaušpėdas. Tai buvo 1987 m. Sporto rūmuose, kur koncertavo A. Kaušpėdas, „Antis“ ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“. Buvome pakviesti su jais dainuoti liaudies dainą. Aš pagalvojau: „kokia nesąmonė, taigi nušvilps tuos folklorininkus su tautiniais drabužiais!“. Jie visi stovi „antiški“ – su kostiumais, o mes – lietuviški. Ir pats įstabiausias dalykas – niekas nenušvilpė. Tas jaunimas užsidegė žibintuvėlius ir su „Antimi“ dainavo lietuvių liaudies dainas. Tai toks neužmirštamas įspūdis. Kai dabar žvelgiu į tas nuotraukas, matau, kokie visi buvo gražūs! Visi lyg kokie paženklinti ypatinga šviesa... Visiems rūpėjo kažką pasakyti, ne šiaip sau išeiti į sceną. Ar prisimeni tą laiką?
- Taip, žinoma. Ne taip paprastai gimė tas sumanymas. Aš pamenu daug anksčiau pagalvojau, kad išeisiu ir užtrauksiu per roko koncertą: „Oi eisim ant kalno rugelių pakirsti“... Bet pagalvojau, kad ne ta kultūra, aš pats savimi nepasitikiu, ir kontekstas ne tas. Nors man tos dainos kaip rokeriui turi to tikrumo ir rupumo, tos druskos, to, kas man patinka roko muzikoje: iš vienos pusės – nuoširdumas ir atsivėrimas, iš kitos pusės – tam tikros taisyklės ir apsisaugojimas nuo banalybės, nenugražinimas, nepataikavimas. Norit – imkit, tai yra mano žinia, mano išgyvenimas, mano patirtis, nenorit – jūsų reikalas. Liaudies dainose tas tikrumas man labiausiai ir patinka. Kas labai dažnai trikdo tuose visuose pop projektuose, tai būtent nekantrumas, noras uždirbti greitai, tuoj pat.
- Ar manai, kad tie dalykai šiandien jaunimui rūpi?
- Jaunimas turi savo kalbą, savo argumentus, pagaliau savo langą į tikrovę, jie mato tuos pačius reiškinius, bet kitaip. Ir vos tiktai pabandai į gyvenimą pasižiūrėti pro jų langą, iš jų perspektyvos, tada pamatai, kad tie patys reiškiniai atrodo truputį kitaip. Jeigu turi pakankamai kantrybės ir noro įsigilinti ir ilgiau pasėdėti prie to lango, tai gali rasti tinkamus žodžius, kurie jiems yra suprantami.
Aš kartais susitinku su studentais ir moksleiviais, skaitau paskaitas – tokias pusiau architektūrines, pusiau filosofines. Kai jų paklausiu: ar tu nori turėti savo vardą, pavardę ir būti kažkuo, savo tapatybę turėti?, atsako: „taip“. Tai kas yra tavo tapatybė, kur ji prasideda ir kur baigiasi? Kuo toliau šnekame, atrandame, kad tauta yra mūsų tapatybės didžiausia dalis.
Tai jeigu aš noriu būti kažkuo, man reikia būti lietuviu, nes aš gimiau juo. Kuo aš tą lietuvybę viduje labiau subrandinsiu, per savo langą ją pamatysiu, tuo labiau tapsiu, būsiu kažkuo. Didžiulė problema – dingti, tiesiog ištirpti globalioje, virtualioje aplinkoje, kokią šiandien mes turime. Kai jauniems žmonėms paaiškini tokiu kampu – jie absoliučiai priima ir sutinka su tokiomis mintimis.
- Architektas – specialybė kuriančio žmogaus, susijusio su naujovėmis, su naujais iššūkiais, arba atvirkščiai – su tradicija, nes statinys turi savo konstrukciją, aiškią formą. Šiandien, kai yra įvairiausių meninių, kūrybinių pasireiškimų, sprendimų, ką, jūsų manymu, reiškia būti architektu?
- Šiandien architektu būti įdomu. Daug įdomiau nei prieš 30 metų. Įdomumas tas, kad architekto vieta ir jo galimybės, gal net pasakyčiau – architekto filosofija, aplinkos suvokimas, visiškai pasikeitė. Anksčiau buvo daug paprastesnis integralas, matematiškai sakant. Dabar yra daug daugiau visokių niuansų, įtaką darančių dalykų, kurie nulemia pastato arba kūrinio kokybę. Aš čia kalbu apie taip vadinamą darnų projektavimą, tvarios architektūros filosofiją.
Čia reikėtų kalbėti apie tam tikrą menininko ir visuomenės santykį, ir jei anksčiau menininkas suprasdavo uždavinį daugiau kaip savo idėjų ir meninių sprendimų įgyvendinimą, tai dabar aš uždavinį matau kaip užduotį suderinti visuomenę su kontekstu. Architekto, kaip menininko, pozicija susilpnėjo, galbūt tapo ne tiek svarbi. Dingsta individualios ambicijos, jos turi būti savo vietoje. Čia yra menininko santykis su tikrove: kas tu esi, kokį nori palikti pėdsaką? Ar nori įamžinti savąjį aš, būti patraukliu individu? Ar nori spręsti tam tikrą problemą tam tikroje vietoje, žmonėms padaryti paslaugą – suprojektuoti tinkamą pastatą?
Tokiu atveju tu tampi tarpininku, kai atlieki paslaugą ir darai viską teisingai. Ta aplinka tave inspiruoja, nurodo tau kelią, kaip derintis ir pritapti prie jos, kaip išspręsti tuos uždavinius, kurie yra iškelti. Tai – ne savęs parodymas, o paties įsikūnijimas tose formose.
Pasakyčiau abstrakčiai – jeigu įsivaizduotum, kad esi dainininkas ir turi labai gerą balsą, ir galvotum: ar aš čia dainuoju, ar pati gamta, ar tai dovana, kurią man suteikė Kūrėjas? Tai galima pasakyt, kad ne – čia aš, tas puikusis, dainuoju, o galima pasakyti, kad per mane dainuoja Kūrėjas, o aš esu tik instrumentas.
- Ar yra tokių dalykų, kurių kaip profesionalus architektas negalite pakęsti?
- Nemėgstu paviršutiniškumo tiek iš klientų pusės, tiek iš architekto pusės. Tai nepakankamas įsigilinimas į visą tos vietos ir užduoties sudėtingą kodą. Nepakankamai išstudijuota, pasiruošta ir viskas – kaip bus, taip bus... Iš kitos pusės, tai yra noras kažką imituoti, padaryti, kaip buvo, kaip mes jau žinome, kaip turi atrodyti, tačiau yra atmetama, kad pati vieta, pati situacija ir yra tas katalizatorius, tai – iš ko gimsta sprendimas savaime. Jei nekilnojamojo turto pardavėjai sako: vieta, vieta ir dar kartą vieta!, tai architektūroje yra tas pats. Būtent vieta pasako, kaip turi būti suprojektuotas pastatas.
- Kokie darbai dabar laukia A. Kaušpėdo?
- Nieko ypatingo, projektuoju tuos pačius gyvenamuosius pastatus ir vis naujų iššūkių atsiranda, bet tai yra darbas. Jei kalbėtume apie „Antį“, tai dabar išeina albumas, pristatymas turėtų būti gruodžio 7 dieną. Taip pat DVD formatu išeis ir „Sostinės dienose“ buvęs koncertas Katedros aikštėje. Kas bus ateity – nežinau, bet gyvenimas vis tiek kažkur atves.
- Jūs buvote netgi Lietuvos televizijos generaliniu direktoriumi. Kodėl toks išraiškingas žmogus neina į politiką?
- Tiesiog nenoriu. Gal kažkokį vaidmenį ir galėčiau atlikti, bet aš – savo vietoje, man atrodo, turiu galimybę pasakyti, ką noriu, būnu išgirstas. Nematau jokios prasmės gauti kažkokias politines pareigas, nors galima sakyti, kad šiek tiek politikoje dalyvauju. Labai sunku atskirti, kur gyvenimas, kur politika, nes gyvenimas visada yra kažkiek politika.
- Jeigu reikėtų ką nors pasakyti žmogui, kuris šiandien labai liūdnas, ir priešingai – yra labai pasikėlęs, nemato, kas aplink dedasi, ką pasakytumėte?
- Tiems, kurie liūdi, norėčiau pasakyti, kad liūdesys yra gražus dalykas. Jeigu mes savo liūdesį priimsime kaip taurų, gražų išgyvenimą, tai netgi liūdesys, mano manymu, yra patirtis, kurios neturi kiti. Tai yra požiūrio klausimas. Kitas dalykas – kaip jūs įsivaizduojate gyvenimą? Ar tai turi būti nesibaigiantis džiaugsmas? Aš manau, kad gyvenime yra liūdesio ir džiaugsmo. Ir ta kaita, kaip žiema ir vasara, yra dovana. Mes Lietuvoje turime patį puikiausią klimatą, koks gali būti. Įvairovė turi būti mūsų viduje. Mes galime ir paliūdėti – na ir kas? Kažko nepadariau, galėjo būti kitaip, bet aš padariau išvadas, todėl būsiu protingesnis ir ateityje elgsiuos geriau. Nedarau problemos ir priimu viską kaip stebėtojas. Svarbiausia – neužsidėti slegiančio kryžiaus, bet priimti tai kaip pamoką, kaip inspiraciją kažką pakeisti ir prieiti prie vasaros, prie džiaugsmo.
Kiekvienas žmogus turi tų liūdnų ir skaudžių išgyvenimų, tačiau jeigu mes užsifiksuosime ties tuo, tai iš tikrųjų patys save prakeiksime ir pražudysime. Į savo netektis ir kančią galime pažiūrėti taip, kad jos privertė įvertinti tai, ką vis dėlto aš turiu, kokie žmonės aplinkui yra, kurie tuo sunkiu momentu padėjo, atsiskleidė, nes jei nebūtų tos kančios, aš net nebūčiau supratęs ir pastebėjęs. Viskas yra susiję.
Per tuos skaudžius momentus mes galime pažvelgti giliau ir plačiau, kažką atrasti. O tas paviršutiniškas džiaugsmas kuo galų gale tampa? Pramogomis, vartojimu, begalinio pasitenkinimo ieškojimu ir taip toliau. O kas po to? Po to yra tuštuma. Tas toks veršiškas džiaugsmas toliau jau nebedžiugina. Pasibaigia. Ir tada ateina visiškai juoda depresija.
- Šiandien yra įprasta galvoti, kad jeigu žmogus yra matomas ir žinomas, tai jis viską gyvenime yra lengvai pasiekęs. Ar iš tikrųjų taip ir yra, ar tai iliuzija?
- Aš pastebėjau vieną tokį dėsningumą – visi mane mato kaip sėkmingą žmogų. Tačiau taip yra dėlto, kad aš taip galvoju. Aš „transliuoju“, kad esu sėkmingas. Nors jeigu pasižiūrėsime į gyvenimo faktus – anaiptol. Labai daug skaudžių dalykų yra mano gyvenime buvę, kurių kiti galbūt neturi ir nepatyrė.
Bet pagrindinis dalykas ir tuo pačiu mano palinkėjimas – būti pozityviam. Čia yra tas pustuštės ar artipilnės stiklinės klausimas – kaip mes matome tą stiklinę. Jeigu aš matau, kad ji yra artipilnė, tai mano gyvenimas yra artipilnis ir nedaug trūksta, kad jis būtų puikus. Tačiau jeigu galvoju, kad mano gyvenimas yra pustuštis, nors matau, kad ten yra kažkiek, bet galvoju, kad man nepakanka, tada atsiranda depresija, ieškoma tam tikrų liudijimų kituose, atsiranda priklausymas nuo kitų.
Aš manau, kad reikia pačiam būti pozityviam. Savęs suvokimas ir bandymas išlaikyti savąjį aš ir yra pozityvumo pagrindas.
