„Oi, liuli liuli nurūko... Visi berneliai stovėjo. Oi, liuli liuli stovėjo“, – atrodo dar vakar traukė dainas, bendravo su jaunimu.
„Jeigu studentai su tavim šneka ir tu sugebi rasti kalbą, ir dar su tavim pajuokauja, tai tu nepasenai“, – sakė ji.
O dabar kolegos iš „Nacionalinės ekspedicijos“, televizijos ir radijo laidų, muzikologės Zitos Kelmickaitės mokiniai, draugai ir visai nepažįstami žmonės į Šventų Jonų bažnyčią rinkosi jai tarti paskutinį „Sudie“. Atsisveikinti atėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Visi bent kiek pažinoję velionę atviri – Lietuva neteko ypatingos asmenybės.
„Ypatingo žmogaus, žmogaus, kuris buvo daugelio įvykių centras, ir tada, kai žmonės susiburdavo apie ją, ji visada buvo centre. Ji pažadindavo juos tiesiog veikti, dainuoti, juokauti, kalbėti, ne tik juokauti, bet ir kalbėti rimtai, mąstyti“, – sako filosofas Vytautas Ališauskas.
Ir susitaikyti su šia netektimi – sunku.
„Visas festivalis vien gedulas“, – kalba menininkė Milda Ryčkutė.
Guodžia nebent, kaip prisipažįsta buvusi Vilniaus etninės kultūros centro vadovė – prisiminimai. Zita Kelmickaitė buvo jos mokytoja.
„Atvažiavau į Vilnių, į chorvedžių kursus, bet pagalvojau, kad noriu folkloro. Išdrįsau paskambinti Zitai, o šita atrodo, kad šimtą metų mes pažįstamos. Ir susitikom prie muzikos akademijos. Atnešė savo japonišką magnetafoną, nepažįstamam žmogui, paliko, dūšia tai nežinau, nuostabiausios dūšios. Ji galėjo viską atiduoti“, – pasakoja M. Ryčkutė.
Nacionalinės ekspedicijos komandos nariai prisipažįsta – Kelmickaitė buvo žmogus vulkanas.
„Jos vardas dar labai ilgai bus, sakyčiau, bendrinis, žmogaus, tokio, vulkano, titano, šmaikštaus, aštraus. Kūrybingo... pašėlusiai kūrybingo. Tokie žmonės šiaip sau neatsiranda, jie gimsta, bet labai retai“, – kalba Selemonas Paltanavičius.
Kad tai reta asmenybė, neslepia ir kolegė teta Beta arba kitaip – Bernadeta Lukošiūtė.
„Su Zita mes dirbom šimtą metų. Mes net jaunystėje, kai aš žiūriu nuotraukas, net panašios kažkuo. Tik žinoma Zita godi gyventi, energinga. Kūrybinga, visada pilna visko. Ir kai ji nukeliavo ten, manau, ten irgi nebus visai ramu. Bet apsritai mes jos labai ilgėsimės“, – sako B. Lukošiūtė.
Urna su mirusiosios pelenais išlydima iš Šventų Jonų bažnyčios, o minia traukia liaudies dainas...
Dainos ir graudžios giesmės netilo iki pat Antakalnio kapinių, menininkų kalnelio kur amžino poilsio atgulė Kelmickaitė. Padėkoti jai už dovanotas geras emocijas į Antakalnio kapines rinkosi ir tie, kas muzikologę pažinojo tik iš televizijos ar radijo laidų. Psisipažinę – iš Zitos Kelmickaitės dar šio to ir pasisemdavo:
„Energijos, pozityvumo. Juk tikrai... kaip dinamitas moteris tokia. Sprogstanti atrodo. Ir labai energinga, labai nuostabi.“
„Iš tikrųjų dar vienas žiburėlis užgeso, labai gaila. Iš tikrųjų labai gaila. Tikrai truks josios laidų, josios šypsenos, josios energijos.“
„Nėra jai lygių.“
„Aš ją kažkiek ir asmeniškai pažinojau, ir bendrauti ne kartą teko. Ji labai įvairiapusiška buvo. Su ja visada buvo įdomu ir nenuobodu. Ji niekada žodžio neieškojo kišenėje. Turėjo aštrų liežuvį ir charakteris jos buvo savotiškas, nepaprastai įdomi ir originali asmenybė.“
Velionės brolis poetas Edmondas Kelmickas tardamas jautrius žodžius seseriai padėkojo susirinkusiems už visų žmonių meilę Zitai Kelmickaitei:
„Ji mano yra prigimties požiūriu, bet jūsų ji yra jūsų mylėjimo požiūriu. Ir aš jums pavydžiu, o jūs galit man pavydėti. Iš tikrųjų ji buvo graži mažutė audra. Kuri atnešdavo ir gražaus lietaus, ir paniokodavo pasėlių, tai buvo toks gražus mūsų nepriklausomybės siautėjimas.“
Zita Kelmickaitė mirė šeštadienį ligoninėje. Į gydymo įstaigą ji pateko kovo viduryje.