Kas vakarą studentas Gustas skuba į Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventorių, kopia laipteliais varpo link ir stebi paskutines bėgančias sekundes.
Lygiai 20 valandą per Panevėžiuką nuaidi varpo garsas. Kiekvieną vakarą tuo pačiu metu nuo pat dėl koronaviruso paskelbto karantino pradžios. Pats Gustas sako, skambinant užplūstančias emocijas sunku apibūdinti.
„Tai reikalauja susikaupimo, nes aš, kaip žmogus, mėgstu būti ir ten, ir ten, ir ten, bet kai užlipi ant laiptų, atrodo, kad tu esi šitoj minutėj, šitam laike. Nešu tą tikėjimo žinią, ir rodau, jog mes vis dar čia esam“, – sako studentas Gustas Kuskevičius.
Vietiniai pasakoja, kad aidint varpo dūžiams viskas nurimsta, iki tol vykę darbai sustoja, ir kiekvienas susimąsto apie pasaulį apraizgiusią pandemiją, geru žodžiu mini gydytojus. Sako, varpo gausmas suvienija bendruomenę.
„Visi suklūsta, nes jei gatvėje pamatai einantį toliau žmogų, matai ir jis stabteli, suklūsta. Tai, visų pirma, ir pagalvoji apie medikus, kurie dirba dieną naktį, kurie rizikuoja savo sveikata, netgi gyvybe, dėl ko – dėl mūsų“, – pasakoja gyventoja Diana Vaičiūnienė.
„Prisimenama viso pasaulio problema, kad mes kovojam su šituo nepaprastu virusu, kuris pareikalavo ir dar reikalauja labai daug gyvybių“, – teigia gyventojas Raimundas Zablauskas.
„Kad Dievulis išgirstų tą mūsų varpo skambesį, kad tos negandos aplenktų, kad būtumėm apsaugoti ir sveiki“, – kalbėjo gyventoja Virginija Lincevičienė.
O ir varpas šis ypatingas – saugoma kultūros vertybė. Dar 1639-aisiais išlieti trys broliai varpai, tačiau vėliau 1863-iųjų sukilimo metu du išlydyti ginklams gaminti, o šį paslėpė ir išsaugojo. Ir vardą jis turi – Antanas. Jis dabar ir skleidžia ypatingą žinią.
„Šitas varpas, kuris skamba 20 valandą, jis skamba su tikėjimu, su viltimi, su susikaupimu, su ta rimtimi, kuri reikalinga šitam karantino laikotarpiui. Bei su tuo, kad gyvenimas vyksta“, – sako Panevėžiuko bendruomenės atstovė Eglė Juozapavičienė.
Taip Kauno rajono Panevėžiuko bendruomenė atsiliepė į Lietuvos vyskupų raginimą varpo dūžiais karantino metu kviesti susitelkimui ir maldai. Tiesa, ne visose Lietuvos bažnyčiose dabar tai vyksta.
„Meldžiantis už ligonius, kurie serga ta liga, už gydytojus, kurie dirba atsakingą darbą, ir prisiminti tuos, kurie iškeliavo į amžinybę nuo koronaviruso“, – pasakoja klebonas Žilvinas Zinkevičius.
Skambinimas varpu išties ilgametė bažnyčios tradicija, anksčiau ir apie pavojų ar didelį gaisrą įspėdavo, o dabar dažniausiai jis kviečia į pamaldas ar praneša apie netektį.
„Ir per Velykas, ir per šventes, ir per atlaidus ar mirus žmogui, laidojant žmogų visada žmonės jau žino, pas ką prašyt, kaip sako, kad paskambintų po dūšia“, – teigia Ž. Zinkevičius.
Vietiniai sako, kai kovo viduryje išgirdo vakare gaudžiant varpą – sunerimo. Tik stebino, kad varpo dūžiai skambėjo kitokiu ritmu:
„Dažniausiai, na, varpas skamba, kai iškeliauja anapilin žmogus, o dabar vieną vakarą, antrą vakarą, nors mes dar nežinojom, kokia intencija čia skamba tas varpas.“
„Geriau kai jie skambėtų linksmi, Velykų rytą, būna pakili nuotaika, bet kai jie aštuntą valandą vakaro skamba, jau per dūšią eina giliai, tikrai giliai.“
O varpo garsas aidi Nevėžio slėniais, net kitapus už kelių kilometrų gyvenantieji Pagynėje sako jį girdintys. Kai vieną vakarą žmonės šitaip gaudžiančio varpo neišgirs, tai net ir nesekantiems naujienų jau bus ženklas, kad koronaviruso pandemija bent jau mūsų šalyje suvaldyta, karantinas atšauktas ir gyvenimas tarsi grįžta į įprastą ritmą.
