Paklusniai mišrūnas Alto ištiesia leteną ir sveikinasi. Pademonstruoja, ir kaip moka šliaužti ar ieškoti iškritusio skanuko.
Alto yra visiškai aklas nuo gimimo, tad tokie jo pasiekimai stulbina. Į prieglaudos „Lesė“ Kauno skyrių jis pateko vos kelių mėnesių, bijojo eiti į lauką, gūžėsi vos išgirdęs vyrišką balsą. Gyvūno globėjai įtaria, kad jį nuo mažens labai skriaudė.
„Jisai bijojo visko, absoliučiai, jis bijojo kitos erdvės perėjimo, gulėjo, niekur nėjo, svetimi vyrai, balsai jam yra didelė problema. Patekęs pas mums, mes važiavom pas veterinarus, galvojom, gal kokią operaciją padaryti, kad jis nors kažkiek matytų, deja, mūsų lūkesčiai nepasitvirtino“, – sako šuns globėja Rūta Jatkonienė.
Instruktorė pasakoja, kai tarnybinės šunininkystės klubas paskelbė konkursą nemokamoms dresūros pamokoms. Atskriejusi žinutė, kad tokių pamokų reiktų aklam šuniui, sujaudino. Tačiau tam, kad Alto būtų dresuojamas, instruktoriai iškėlė vieną sąlygą.
„Buvo viena iš sąlygų, kad šuo turi gyvent šeimoj, o ne prieglaudoj, kad turėtų savo šeimininką, nuolatinį, o ne daug žmonių ateinančių ir išeinančių. Tai tą sąlygą kaip ir įgyvendino“, – pasakoja tarnybinės šunininkystės klubo prezidentas Vaidotas Glodenis.
Šuns globėja tapo juo drauge su kitais savanoriais prieglaudoje besirūpinusi Rūta Jatkonienė. Instruktorė sako, kad po pirmų užsiėmimų su Alto sviro rankos, suprato – laukia nelengvas iššūkis. Mat niekas iš klubo narių neturėjo patirties, kaip dresuoti aklą šunį. Tai pirmas atvejis Lietuvoje.
Užsienyje yra istorijų, kaip aklus šunis patys šeimininkai išmoko elementarių komandų, tačiau kad nelaimėliai būtų profesionaliai dresuojami, informacijos nerado. Tad nusprendė eksperimentuoti, atsižvelgdami tik į dar labiau sustiprėjusią šuns uoslę ir maitinimosi instinktą.
„Mes šuniui palei nosytę vedame skanėstą, jis atlieka, mes paskatinam ir didelė tikimybė, kad tas geras elgesys kartosis. Bendradarbiaujam visi šio klubo instruktoriai, dalinamės savo patirtimi, žiniomis. Na štai matome“, – teigia instruktorė Rūta Mockevičienė.
Pirmą kartą instruktorė ir globėja bandė jį išsivesti iš prieglaudos. Per slenkstį jis taip ir nežengė. Dabar jis ne tik kopia ir leidžiasi laiptais, bet ir vaikštinėja Laisvės alėja, keliauja į mokyklą pas vaikus ir pats į mašiną įlipa.
„Čia dar tik pati pradžia, moka eiti greta, šliaužti, daug ką mokam …. Alto, pas mane, ir negaliu įvardinti, net kiek tų komandų mokam, ir dar mokinsimės“, – kalbėjo R. Jatkonienė.
Alto dresuojamas vos pora mėnesių ir jau moka per 10 skirtingų komandų:
„Tai buvo vienas didžiausių iššūkių, nes galvojome, kaip šuo ras tą patį žmogų, kaip žinome, šuns uoslė yra šimtus kartų jautresnė už žmogaus ir jis kuo puikiausiai su tuo susitvarko, tai ką esame suplanavę, nenorėčiau pasakyti, bet kai kurių cirkinių elementų jis mokosi.“
Instruktoriai sako, kad kartais tiek per pirmus mėnesius nepasiekia ir visiškai sveikas šuo, tad paties Alto istorija unikali – maloniai stebina ir didžiulės globėjos pastangos, ir paties aklo amsiaus noras tobulėti.
