Labiausiai rūpi senjorai
Socialinė darbuotoja Rūta Čepienė pasakoja, kad centro lankytojai, kovo 13-ąją susirinkę į dienos centrą, buvo nusiminę – grėsė karantinas, kurio metu jie ilgam liks namuose. Todėl Rūta per savaitgalį išmoko dirbti nuotoliniu būdu – vesti vaizdo konferencijas neįgaliųjų grupėms.
„Darbą nuotoliniu būdu pradėjome jau kovo 16 dieną, – pasakoja R. Čepienė ir priduria, kad jai labiausiai neramu dėl centro lankytojų senjorų. – Kiekvieną rytą nuo 10 val. skambinu pagal sąrašą penkiems septyniems neįgaliems senjorams. Teiraujuosi, kaip jie jaučiasi, ar kas nors parūpina vaistų, maisto, o gal kas turi kompiuterį, turi galimybę jungtis prie internetinės senjorų grupės.“
Rūta džiaugiasi, kad Zitai Gudanavičienei, gyvenančiai Vilniaus Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, maisto prie kambario durų palieka socialiniai darbuotojai, Irenai Žemaitienei, judančiai tik neįgaliojo vežimėliu, – jos vaikai. Irena kiekvieną kartą pasidžiaugia vaikų rūpestingumu. Aktyvi moteris dalyvauja VNDC „Darbelių kambario“ grupėje ir pasakoja, kad išmoko marginti margučius briliantine žaluma. Irena nuotoliniu būdu tęsia repeticijas Stanislovo Karaliaus vadovaujamame ansamblyje „Ramu“. Stanislovas dukart per savaitę skambina ir pasako, kokius balso pratimus reikia daryti namuose.
A. Garliauskienė pasakoja, kad jai skambina teatro grupės vadovas aktorius Darius Rakauskas. Pasiteirauja, kaip ji gyvena, pasikalba apie poezijos spektaklį. „Repetuojame pasiskirstę vaidmenis „Slieko pasaką“, – sako Aldona. 15.30 val. ji jungiasi prie R. Čepienės vedamos „Gerumo valandos“. Vėliau Aldonai skambina ansamblio vadovas Stanislovas ir atsiunčia užduotėlių – naujų dainų ir pratimų balsui.
R. Čepienė sako, kad randa ir tokių senjorų, kuriems reikia įvairiapusės pagalbos: „Tada skambinu savanoriams, samariečiams ir prašau padėti šiems žmonėms.“
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Bendraudami jaučiamės stipresni
11 val. R. Čepienė pradeda pokalbį su centro lankytoju Vitalijumi Krylovu. Vitalijui po insulto sutriko kalba, bet jis gali skaityti, todėl svarbu lavinti jo kalbėjimo įgūdžius. Per skaipą gerą pusvalandį Rūta klausosi, kaip Vitalijus skaito, o paskui jis jai pasakoja apie tai, ką skaitė. „Noriu, kad jis kuo daugiau kalbėtų, nes jeigu tik sėdės namuose ir žiūrės televizorių, visus kalbėjimo įgūdžius praras“, – sako socialinė darbuotoja.
12 val. ji nuotoliniu būdu susitinka su centro lankytojais, sergančiais išsėtine skleroze. „Ši grupė pati drausmingiausia, aktyviausia“, – sako pašnekovė. Grupės narius konsultuoja, patirtimi dalijasi išsėtine skleroze sergantis Žilvinas Mišeikis. Vėliau grupės nariai daro mankštą, kurią nuotoliniu būdu veda šiame centre dirbantis kineziterapeutas Juozas Valiukevičius. Atsisveikinusi su šia grupe, Rūta skuba susijungti su sergančiaisiais cerebriniu paralyžiumi. Juos sunkoka išjudinti, ne visi moka dirbti kompiuteriu, kai kurie „pramiega“ prisijungimo laiką. „Vidmantui Matijošiui skambinu telefonu ir prašau, kad prisijungtų, nes jis šneka vis prasčiau, mat sėdi namuose su garbaus amžiaus mama. Stengiuosi, kad jis kuo daugiau kalbėtų, išsisakytų, kas jam ant širdies.“
15.30 val. Rūta jungiasi prie „Gerumo valandos“ grupės. „Ši grupė gana didelė, todėl teko perskirti ją į dvi dalis, kad vienu metu galėtų prisijungti 7–8 nariai“, – sako socialinė darbuotoja. Kartu su centro lankytojais ji skaito Šventąjį Raštą, italų pamokslininko Bruno Ferero apsakymus, meldžiasi. Kaskart kiekvienas grupės narys pasako, už ką norėtų pasimelsti.
Vakare R. Čepienė vėl kalbasi su senjorais. „Jaučiu, kaip kalbėdami per feisbuką, skaipą ar telefonu žmonės atgyja, kiek daug nori papasakoti apie dar vieną besibaigiančią dieną. Jiems taip svarbu, kad jų kas nors klausosi, – pasakoja pašnekovė. – Bendravimo, palaikymo šiandien labai reikia visiems, ypač negalią turintiems žmonėms.“
R. Čepienė ir pasakoja, kaip jai sekasi vykdyti asmeninio asistento pareigas. Jos globojamoji yra Elvyra Riškaitė, po kelių insultų nebegalėjusi nei kalbėti, nei skaityti, nei rašyti: „Elvyra viską supranta ir po atkaklaus mokymosi jau truputį šneka. Karantino pradžioje kalbėdavome tik telefonu, dabar ji išmoko naudotis skaipu, ir galimybė mokytis kalbėti viena kitą matant labai palengvina užduotis. Gavau apsaugos priemonių, kad kartą per savaitę galėčiau Elvyrą aprūpinti vaistais ir maisto produktais.“
Sportuoja, kuria darbelius
Kineziterapeutas J. Valiukevičius ir centro darbuotojas Eugenijus Plioplys kiekvieną dieną važiuoja į VNDC sporto salę. Kartu su Eugenijumi į sporto salę vyksta ir dvylikametis jo sūnus Nojus. „Kartu su sūnumi darome nesudėtingus pratimus, filmuojame ir vaizdo įrašus skelbiame mūsų internetiniame puslapyje“, – pasakoja Eugenijus.
Pratęsdamas pokalbį J. Valiukevičius sako, kad jis su centro lankytojais susisiekia per feisbuką ar telefonu: „Žmonės klausia, kokius pratimus turėtų daryti namuose, o žinodamas, kokia kiekvieno iš jų negalia, patariu ir paskatinu. Kitą dieną išgirstu, kaip jiems sekėsi.“
VNDC darbelių mokytoja Laima Stanėnaitė savo virtualiame kabinete sulaukia 50 lankytojų. Ji kasdien į internetinį puslapį įkelia vis naujų darbelių pavyzdžius: „Siūlau tokius, kurie mūsų centro lankytojams padėtų lavinti smulkiąją motoriką, be to, kad juos būtų įmanoma padaryti namuose, kur ne visi turi reikiamų priemonių. Aš nufilmuoju, kaip reikia daryti darbelį, vaizdo įrašą įkeliu į internetinį puslapį, o centro lankytojai gali bet kada prisijungti ir žiūrėti. Vakar mokėmės marginti kiaušinį raudongūžio kopūsto lapų nuoviru. Sulaukiau gerų atsiliepimų.“
Repetuoti irgi galima nuotoliniu būdu
Teatro grupės vadovas D. Rakauskas su dienos centro senjorais, bendraudamas telefonu, rengia muzikinę kompoziciją „Meilės eilėraščiai“. Su kitais lankytojais režisierius bendrauja feisbuko grupėje: „Visi vienu metu susijungiame. Repetuojame „Slieko pasaką“, pjesėje yra daug dialogų, todėl personažai turi vienas kitą girdėti. Dirbame, kad rudenį galėtume savo darbus parodyti per šventes. Aš tikiu – viskas bus gerai!“
Ansamblio „Ramu“ vadovas S. Karalius sako, kad kartą per savaitę jis paskambina kiekvienam iš 12 ansamblio dainininkų. „Dalinu savo žmones į dvi grupes: vieną dieną skambinu vienai grupei, o kitą kitai. Be to, kiekvieną savaitę išsiunčiu po naują vokalinį pratimą. Turiu įrašęs muziką kiekvienam balsui. Aldona dainuoja pirmu balsu, tai jai elektroniniu paštu siunčiu muziką, įrašytą pirmam balsui, Vladukas dainuoja antru balsu, jam siunčiu tą pačią muziką, įrašytą antram balsui...“
Stanislovas sako, kad pratimai balsui – gerai, bet žmonės labiausiai laukia pokalbių telefonu, visiems labai norisi pasipasakoti, ką jie jaučia šiomis įtemptomis dienomis. „Prisimename posakį „Nuoširdžiai pasikalbėti svarbiau negu skaniai pavalgyti“ ir drauge pasidžiaugiame nuoširdžiu bendravimu“, – sako vadovas.
Kalbinu neįgaliojo vežimėliu judantį S. Cibulską. Vyras puikiai nusiteikęs: „Veiklos karantino metu turiu kaip niekad daug. Net ir galvoti apie koroną nėra kada.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
