Pokalbis su V. Simonko – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Pone Vladimirai, kokie yra pagrindiniai homoseksualių asmenų norai, kurie leistų jaustis lygiaverčiais su kitais asmenimis?
Kadangi aš pakankamai ilgai gyvenu neregistruotoje partnerystėje, tai žinau, kur kyla mūsų problemos gyvenime kartu. Galima ilgai kalbėti, bet buvo laikotarpis, kai buvo laisvai dalijami kreditai šeimoms, kurios norėjo statyti savo būstus. Buvo pakankamai populiaru paimti paskolą. Bet nemanau, kad bankai buvo labai motyvuoti suteikti paskolą dviem asmenims, kurių nesaisto jokie oficialūs ryšiai. Tai štai pavyzdys, kaip partnerystės ar kitos gyvenimo kartu formos nebuvimas sąlygoja esminį jūsų gyvenimo momentą, nuo kurio priklauso jūsų gyvenimo kokybė.
Aš galiu vardinti, vardinti ir vardinti. Be abejo, dar yra informacija ligoninėje. Tol, kol kiti žmonės nepraėjo šito kelio, jie nežinojo, kaip tai yra sunku. Aš asmeniškai su tuo susidūriau, kai aš laiku negavau tinkamos informacijos apie mano partnerio statusą. Jam padarė operaciją, o aš apie tai net nežinojau. Jūs galite pastatyti save į mano vietą? Ką aš turėjau jausti tuo metu, kai aš neturėjau teisės apie tai sužinoti? Štai jums antras pavyzdys.
Yra trečias, ketvirtas, penktas, šeštas... Mes padarėme vieną projektą su mūsų tarptautiniais partneriais iš Rumunijos, Bulgarijos, Slovakijos, Latvijos, Lenkijos, ir jie dalinasi savo patirtimis, ir patirtys yra, patikėkite, labai liūdnos. Noriu pasakyti, kad šitas įstatymas, vienoks ar kitoks, jau turėjo būti seniai priimtas ir mes neturėtume kankinti mūsų mokesčių mokėtojų ir mūsų piliečių, kurie užsitarnavo gyventi geriau.
Kaip suprantu, mes apie tai kalbame jau eilę metų, ar ne? Ir niekas kol kas nesikeičia?
Mes apie tai kalbame jau pakankamai seniai. Skepticizmo apie šitą partnerystę, apie šitą formą buvo tiek daug, kad niekas netikėjo, kad mes priartėsime taip arti prie šito įstatymo projekto pateikimo.
Bet aš manau, kad Lietuvą pajudinti gali, kai mes matysime, kad pasiliekame beveik paskutinė Europos Sąjungos valstybė, kuri neturi teisinio reguliavimo. Manau, kad bent šita motyvacija turėtų būti mūsų Seimo nariams, jeigu neveikia mūsų raginimai, prašymai, eitynės, susitikimai su parlamentarais.
Kiek daug buvo padaryta, kiek daug buvo kalbėta. O parlamentarai iki šiol sako, kad reikia diskusijų. Kokių diskusijų dar reikia, kai mes jau seniai atsiliekame?
Ko trūksta, kad galėtumėte gyventi, kaip Olandijoje? To, kad homoseksualūs asmenys galėtų kurti santuokas, auginti vaikus? Kokie tie esminiai pokyčiai, skiriantys mus?
Nereikia daug. Mums reikia tiek pat, kiek turi heteroseksualios poros. Tai nėra labai sudėtinga padaryti ir Nyderlandai tai padarė, priimdami įstatymą, kuris nedaro skirtumo tarp heteroseksualių ir homoseksualių porų. Jie paėmė ir sulygino tas poras. Ir viskas – diskriminacijos neliko. Tai yra taip paprasta, bet taip sudėtinga.
Bet pažiūrėkite – ar olandai pradėjo gyventi blogiau? Ne, nuvažiuokite ir pamatykite, kaip puikiai jie gyvena. Iš tikrųjų, gėrio nesumažėjo, toje šalyje matau tik toleranciją ir džiaugsmą. Tokių šalių yra labai daug. Liekame tik 6 šalys, kurios nereglamentuoja jokių santykių. Tai pasistenkime bent pajudėti.
Puikiai suprantu, situacija yra labai nelengva mūsų politikams. Ačiū jiems už tą drąsą, norą ir šiek tiek užsispyrimą „prastumti“ šitą įstatymą.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
