Edita yra vienintelė moteris Lietuvoje ir, ko gero pasaulyje, kurią aplankę žmonės gali paskanauti autentiškų patiekalų, kokius valgė pajūrio gyventojų protėviai kuršiai. Štai ir dabar moteris gamina bandeles pagal tūkstančio metų senumo receptą.
„Čia pas mus yra džiovintos slyvos. Išmirkytos per naktį sultyse. Ir jos į tokią pliurzelę pasidaro ir jos yra rišamoji grandis tarp aguonų. Tai va čia yra aguonos, medus ir tos slyvos“, – pasakoja rekonstruktorė Edita Nurmi.
Tada tešlos gabalėlį su įdaru moteris spaudo, kol šis tampa plonas. Mat jei bus storas, neiškeps vidus arba šonai.
„Taip kepdavo ir duoną. Paimdavo išplodavo delno dydžio. Duonos radiniai yra rasti Birkos mieste Švedijoje degintam kape, datuojamam IX a. Ir ten buvo duonos paplotėliai vat delno dydžio, va tokio dydžio. Įdėti į kapą, kad ateinančiuose gyvenimuose turėtų ką valgyti mirusysis“, – sako E. Nurmi.
Tokie duonos paplotėliai ar bandelės ant plokštės iškepa per tris – keturias minutes. Jos skanaujamos su kanapių ar dilgėlių sviestu.
„Sviestas pats yra prabangos dalykas. Nes karvės duodavo pieną tiktais apsiveršiavusios. Žiemos metu to nebūdavo, trūkdavo maisto. Netgi kai kuriose sagose buvo rašoma, kad karvės buvo maitinamos arklių išmatom, nes arkliai nesuvirškina visko. Trūko maisto. O jei trūko maisto, karvė automatiškai neduoda pieno“, – pasakoja E. Nurmi.
Todėl, kad sviesto būtų daugiau, kuršiai į jį dėdavo visko – sėklų, kanapių ar žolynų. Tad ir sviestas būdavo skanesnis, ir fiziškai jo būdavo daug.
„Tas pats buvo sakoma ir apie duoną. Nes paplotėliai duonos irgi buvo maišomi su dilgėle. Dedama dilgėlių tiek, kiek ir miltų. Automatiškai pas tave yra dvigubai daugiau tešlos, tu gali pamaitinti dvigubai daugiau žmonių. O užauginti grūdą yra kur kas sunkiau nei nuėjus prie tvoros užauginti dilgėlių. Jas, žinoma, nuplikyt reikėjo“, – sako E. Nurmi.
Na, o grūdus tešlai kuršiai trindavo štai tokia grūstuve.
Rekonstruktorė pasakoja: „Tai buvo pirmosios girnos. Po to atsirado tokios sukamos, kaip mes visi pažįstame. O su šitomis yra ženkliai sunkiau grūsti. Tad pasitiesdavo rankšluostėlį kokį nors, nes po to reikėdavo viską surinkti ir grūsdavo.“
Norinčiai tądien pamaitinti šeimą kuršei, grūsti tekdavo pusdienį. O štai mėsą protėviai smulkindavo kur kas greičiau, mat jie turėjo mėsmalę.
„Dedami jie yra į medinius dėklus, nes odą prapjautų. Tai va taip pasiimi ir mali mėsą. Ir per 10 minučių pas tave didelis mėsos gabalas patampa faršu“, – sako E. Nurmi.
Mėgstantys sūriau pavalgyti kuršiai visad nešiodavosi ir druskinę: „Atitempti kotelį, ištraukti pypsiuką ir yra druska.“
Na, o smaližiai protėviai ir grietinėlės pasigamindavo: „Tai yra grietinėlė su šaltalankiu. Ir įstačius jį, sukasi ir plaksi grietinėlė. Ganėtinai greit susiplaka“, – sako E. Nurmi.
Kaip gamindavo tokius ir dar daugybę kitų patiekalų, Edita pasakoja vaikams bei suaugusiems vesdama edukacines pamokas. Visi gali patys pamėginti kuršių maistą pasigaminti, o po to jo paragauti. O, kad mokytis niekas nesutrukdytų, ramybę saugo Editos šuo Magnus Maximus.
