Kaimelio gyventojai teigia, kad rusai juos ir vertė užkasti kūnus. Pasakodami siaubingas istorijas, žmonės neslepia, kad košmarai persekioja iki šiol.
Grakovo kaimas, Charkivo sritis. Neseniai ten siautėjo rusų kariai. Tačiau per Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrataką okupantai buvo išvyti iš kaimo. Iškart po kariškių žengia policija – pareigūnai turi kelias svarbias užduotis.
„Pirmasis prioritetas – išminavimas. Deja, to negalima padaryti iš karto. Antrasis – vietos gyventojų apklausa ir pagalbos vietos gyventojams teikimas. Toliau fiksuojami rusų okupantų įvykdyti nusikaltimai“, – kalba Charkivo srities policijos vadovas Volodymyras Timoshko.
Į policiją kreipėsi Sergej. Vyras negali ramiai pamiršti, ką išgyveno. Sergėjus yra paprastas darbininkas, kuris duonai uždarbiavo imdamasis įvairių fizinių darbų. Okupacijos metu jis stengėsi likti namuose. Vieną pavasario naktį į jo namus įsiveržė nekviesti svečiai – ginkluoti rusų kariai.
„Į mano namus atvyko kariškiai. Jie įsilaužė į namą. Grasino man automatais. Išėjau į lauką – jie netikrino mano dokumentų, nieko. Iškart pradėjo man grasinti: „Mes tave nušausime ir taip toliau“. Tada jie atėjo ten – buvo du negyvi žmonės“, – pasakoja Sergej.
Jie nuvedė vyrą į krūmyną priešais bažnyčią. Davė kastuvą ir liepė iškasti duobę netoliese gulintiems, dviem nužudytiems vyrams.
„Jie sakė: „Turi kasti“. Ką aš galiu padaryti, kai jie grasina man automatais?“, – kalba Sergej.
Vyras tada palaidojo du okupantų nužudytus nepažįstamuosius – tai buvo maždaug 30-ies metų civiliai vyrai su kulkomis pakaušiuose. Tačiau baisiausia Sergėjui tai, kad abiem vyrams Putino pakalikai buvo nupjovę ausis.
Vietiniai gyventojai gali tik spėlioti, kodėl rusų „išlaisvintojai“ taip žiauriai nukankino šiuos žmonės. Jie sako tik vieną: kaimo gyventojus pagrobė okupantai, o po to jų niekas nebematė. Taip pat buvo ir kaimyniniuose kaimuose.
„Žinau, kad dingo trys žmonės. Kitų nežinau“, – sako kaimo gyventojas Anatolyj.
Vietos gyventojų pasakojimai pasitvirtino – rastiems kūnams iš tiesų buvo nupjautos ausys. Tačiau blogiausia, kad panašūs radiniai – gana dažni.
„Žmonės buvo su šautinėmis žaizdomis pakaušyje, nupjautomis ausimis. Deja, tai ne vienintelis rusų žiaurumo įrodymas. Kaime yra dar dvi tokios vietos, kurios buvo ištirtos po išminavimo darbų. Dabar čia būti labai pavojinga, nes visame kaime – pilna minų“, – tvirtina Charkivo srities tyrimų skyriaus vadovas Serhiy Bolvinov.
Tyrėjai teigia, kad okupantai kankino tuos, kurie prieštaravo jų taisyklėms. Tie, kurie liko namuose ir niekur nėjo, žiaurumų beveik nepatyrė. Dabar, praėjus šešiems okupacijos mėnesiams, žmonėms pagaliau gali laisvai judėti gatvėmis – vaikščioti, tyrinėti apylinkes.
„Dabar kaimas linksmesnis. Mes bent jau ramiai vaikštome gatvėmis – nebijome, kad kas nors gali nušauti iš kokių nors krūmų. Ką valgėme? Turime ūkį, sodus. Iš to ir išgyvenome. Svarbiausia, kad išgyvenome, o visa kita – nesvarbu“, – sako Sergej.
Gyvybė į kaimą dar greit negrįš – nebent pavasarį, kai atšils. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau šiame kaime gyveno apie 100 žmonių. Dabar tėra apie 40. Karas daugumą jų privertė išvykti dėl pačių saugumo. Tačiau pažvelgus į kaime stovinčius namus, akivaizdu – dauguma tiesiog negalėjo juose gyventi.
Likusieji 40 kaimo gyventojų žiemos šalčius kęs namuose. Tačiau jie įsitikinę – blogiau nei okupacijos metu tikrai nebus.
