Kai kurie tautiečiai neslepia – daugiau negu pusmečiui atsisveikinti su baltasparniais – liūdna. Mat kai kuriems gandrai nuo pavasario buvo tapę tikrais šeimos nariais.
Gandras Andriukas senjorės Onos sodyboje ant kamino tupi ne šiaip sau. Minint gandrų išlydėtuvių dieną jis atskrido atsisveikinti. Gali būti, kaip sako moteris, šis sparnuotis net ne vienerius metus ją lankiusio kito sparnuočio vaikas. Ona jam net ir pati gaudė žuvis.
„Aš jį labai myliu, ateina, jis man už padalkų, trukt, kad gaudyk žuvis gi. Tai aš su meškere gaudau gi“, – pasakoja Intuponių gyventoja Ona Pasšvenskienė.
O vos už kelių kilometrų gyvenanti Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita, taip pat rodo tuščią gandralizdį, kuriam jau 60 metų, ir savo gandrą, atskrisdavusį ten net keturis metus iš eilės, jau mato tik tolumoje.
Jos gandras netrukus prisijungs prie vadinamo gandrų pasitarimų seimo ir po Šventojo Baltramiejaus dienos – paliks Lietuvą. Tiesa, šis gandras šeimos nekūrė.
„Tas gandras, jis kiekvienais metais parskrenda, ir šitą lizdą tarsi saugo. Parskrenda, liūdnas pabūna. Bet jeigu atskrenda pora ir nori lizdą paimti, jis iš kažkur randasi, atskrenda ir juos veja. Man sunku žiūrėti, nes paukštis tikriasiai prarado savo patelę“, – sako kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Išlydėti gandrus, kaip sako Rita, labai liūdna. Ypač jai, mat savo ūkyje dvylika metų pati augino priglaudusi sparnuotį. Gandrų išlydėtuvės Lietuvoje nuo seno labai svarbios. Žmonės rengdavę šventes jų garbei, žaisdavę žaidimus. Burdavosi, net ir orus spėdavo. Tikėta, esą jeigu per gandrų išlydėtuves lyja – šlapias bus visas ruduo, o jeigu ne – bus sausa:
„Tai švento Baltramiejaus diena. Sernovėje buvo laikoma, kad su Šventu Baltaramiejumi, su gandrų išskridimu gandras, busimas pas mus vadina, išsineša ir pavakarčius. tai reiškia, kad ūkininkai savo šeimynai jau neįdeda pavakarčių, jau papildomas maisto davinys būdavo. Vasarą diena ilga, būtina buvo pavakarčiai, gandras juos išsineša.”
O ornitologai tyrinėjantys gandrus pastebėjo jeigu Lietuvoje sparnuočiams šeima labai svarbi – tai pasiekę svečią šalį patinai palieka pateles ir gerokai ūgtelėjusius jauniklius. Šiemet gandrai, kaip sako paukščių žinovai, į šiltuosius kraštus patraukė maždaug prieš savaitę.
„Jeigu pažiūrėti gandrus, kurie yra sužieduoti, kuri yra su GPS siųstuvais, matom, kad kai kurie jau pasiekę Lenkiją, Ukrainą. Arba net Egiptą. Jie nelaukia kalendorinės dienos, nes oro sąlygos lemia gerai skristi“, – pasakoja ornitologas Gediminas Petkus.
Lietuvoje pavasarį kuriasi ir vasarą tautiečius džiugina maždaug dvidešimt du tūkstančiai gandrų šeimų.
