Entuziastai sako, kad sakalininko profesija vėl tampa aktuali, tačiau prisijaukinti laisvę mylinčius paukščius nėra taip paprasta.
Plačiai išskleidęs sparnus sklendžia baltagalvis erelis ir tupia ant šeimininko rankos su specialia pirštine. Pakruojo dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius jau 20 metų domisi sakalininkyste – medžiokle su plėšriaisiais paukščiais, ir sako, kad tai labai sena tradicija, kurią mėgo ir Lietuvos didikai.
Tačiau prieš kelis šimtmečius Lietuvoje sakalinkystė buvo sunaikinta, o dabar entuziastai ją nori atgaivinti.
„Kasinėjant Valdovų rūmus buvo atrasti pavadėliai paukščių bei sakalo kepurėlė. Faktas, kad aukštuomenė, valdovai, sakalininkystę skaitė kaip aukščiausia kultūros procesu“, – teigia Pakruojo dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius.
„Juodas laikotarpis tai buvo carinės Rusijos valdymas. Visi sakalininkystę laiko kaip kažkokią aukščiausią kategoriją medžioklės. Pasididžiavimas, didingumas. O jeigu nori šalį nutautinti, tai apie ką kalbam, neliko nei pėdsako sakalininkystės“, – pasakoja sakalininkas Virginijus Narkus.
Medžiotojas plungiškis Virginijus sakalininkyste domėjosi ir anksčiau, tačiau rimčiau užsiimti paskatino praktiški dalykai. Su šiais Kalifornijos ereliais žemaitis ne tik eina medžioti, tačiau ir vaiko parkuose sparčiai besiveisiančius kovarnius ar kitus paukščius, gausiai besibūriuojančius ir kenkiančius ūkininkams ar pramonės įmonėms. Vien plėšraus paukščio buvimas aplink gąsdina kitus paukščius.
„Parkai tampa nebe žmonių poilsio vieta, o kovų populiacijos vieta. Ūkininkams laukus nulesa žąsys ir gulbių tiek padaugėjo, kad čia jau problema darosi. Kirai, pavyzdžiui, gamybinius objektus stato į nepatogią situaciją, kaip, pavyzdžiui, „Plungės Vičiūnai“, – kalba V. Narkus.
„Šiais laikais su plėšriaisiais paukščiais didžiausias pritaikymas, labiausiai matomas – oro uostų saugojimas nuo paukščių, kurie gali patekti į lėktuvą ir sukelti dideles problemas“, – tvirtina G. Klimkevičius.
Šiuo metu Pakruojo dvare patirtimi besidalinantis sakalininkas kazachas Baužanas lankytojus supažindina su paukščiais ir išskirtinėmis galimybėmis. Sakalas, kuris skrenda greičiau už greičiausius pasaulio traukinius.
„Sakalas, pats greičiausiais paukštis pasaulyje. 350–420 km/val., kai skrenda į grobį, tokį greitį išvysto“, – aiškina sakalininkas Baužanas.
O apuokas vardu Buba naktį mato labai toli, tačiau tik, jei jo grobis nors truputį juda.
„Šių plėšrių paukščių regėjimas labai geras, net iki 4 km gali matyti. Tačiau gali nematyti ir už 200–300 metrų, jei nejuda triušis ar kas. O jei jų bent ausis sujudės milimetrą, jie pastebės už 3–4 kilometrų“, – aiškina Baužanas.
Baužanas sakalininkystės sporto čempionas savo šalyje. Žinias apie paukščių dresavimą perėmė iš savo tėvo ir senelio, o pastarieji iš savo protėvių. Tai ilgametė šeimos tradicija.
„Nuo vaikystės aš domėjausi, nes kai buvau mažas, namuose laikėme paukštį. Kai baigiau mokyklą, medžiojau ir dalyvavau varžybose. Tai tapo kaip profesija“, – pasakoja Baužanas.
Sakalininkai sako, kad norint prisijaukinti plėšrųjį paukštį svarbiausia kantrybė ir būtina užmegzti ryšį, kad paukštis galėtų jaustis saugus būdamas su žmogumi.
„Kai su paukščiu yra ryšys, tai paukštis tupi jau ne ant pirštinės, o ant plikos rankos. Ir jis tupi gana minkštai. Čia kaip aš edukacijų metu sakau, kai vilke neša vilkiukus dantyse savo tai ji moka taip švelniai paimti, tai va ir Lėta, moka švelniai tupėti ant rankos“, – kalba V. Narkus.
„Svarbiausia tarpusavio ryšio užmezgimas, tai yra ilgas bendravimas, kasdieninis bendravimas, tam reikia nemažai skirti laiko, kad galėtum su juo rasti bendrą kalbą“, – sako G. Klimkevičius.
Sakalininkystė prieš 12 metų įtraukta į 18-os pasaulio šalių UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Žmonės jau kelis tūkstančius metų draugauja su paukščiais. Daug jų pavaizduota įvairių šalių vėliavose ir herbuose.
