Rytų Ukrainoje esantį Iziumo miestą su maždaug 50 tūkst. gyventojų rusai okupavo balandžio pradžioje. Išvaduotas jis beveik po pusmečio.
Iziumas visame pasaulyje išgarsėjo, kai jame buvo aptikta masinė kapavietė, rusų okupantų palikimas. Tačiau miesto centras atrodo ne ką geriau. Kur tik pasisuksi, gali matyti karo pėdsakus. Sugriauti namai, apšaudytos parduotuvės, apšaudyti namai, kelio ženklai, automobiliai, išdeginti pastatai ir visa tai Iziumo centras.
Sunaikintas ne tik vietos administracijos pastatas, bet ir eilinių gyventojų namai. Ir ne tik centre. Mieste pamatyti sveiką, ir karo nepaliestą pastatą neįmanoma – tokių tiesiog nėra.
„O kur jūs dabar gyvenate? Rūsyje? – Rūsyje. O kur? – O kiek laiko? – Na skaičiuokite, vasaris. Nuo 24-os. Ir iki dabar.“
Čia pasilikę ir okupaciją išgyvenę žmonės vargsta ir dabar, meldžia pagalbos – net vandens namuose neturi. Nors problemų ir klausimų miesto valdžiai – daugybė.
„Gyvenamąjį būstą mes pasiruošę skirti Charkive, laikinai bendrabučiuose. O jau perspektyvoje atstatymo programos. – O tai mums rašyti prašymus? – Taip, merijai rašykite prašymus.“
Štai namas tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Po rusų smūgio, griuvėsiai palaidojo beveik 50 žmonių. Likę daiktai tik liūdnai primena, kad iki ateinant rusams, čia virė įprastas gyvenimas. O dabar miesto problemos visai kitos. Žmonės neturi nei elektros, nei šildymo, nei vandentiekio. O ir visko sutvarkyti nėra kaip.
„Jie neturi absoliučiai jokios technikos sutvarkyti tai, kas padaryta. Pavyzdžiui, sako, mes paleisime vandenį dabar, o bus greičiausiai vandentiekyje vienoje, kitoje, trečioje vietoje skylės, o net ekskavatoriaus, sako, neturim. Viską išvogė okupantų kariuomenė. Išvogė visas detales, viską išėmė, ką galėjo tą išsivežė, o ko negalėjo, tą sugadino“, – pasakoja Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.
Įrangą okupantai pavogė ir iš Iziumo ligoninės. Prieš tai ją apmėtę aviacinėmis bombomis. Nors joje dar medikai dar padeda sužalotiems žmonėms, bet iš jos nedaug kas liko.
Visas šis siaubas kiek nublanko prieš žinią apie masinę kapavietę. Dabar žmonių kūnai jau ekskhumuoti, čia liko tuščios duobės. O iškasti palaikai patvirtino gyventojų pasakojimus apie civilių kankinimus ir žudymus. Dauguma nužudytųjų su aiškiomis kankinimo žymėmis. Bet Lietuvos ambasadorius Ukrainoje sako, kad košmaro Iziume būta dar daugiau.
„Minėjo prieš porą savaičių, kad dar dvi masinės kapavietės nelabai toli nuo čia irgi yra atrastos, tačiau prie jų kol kas negalima prieiti, nes jos yra užminuotas, šiandien teiravausi vietos valdžios, sakė, kad viena jau baigiama atminuoti“, – kalba Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas.
Kijyvo priemiesčiai. Buča, Irpinė, Borodianka. Vietos, kur taip pat siautėjo rusų kariai, bandydami pasiekti ir užimti Ukrainos sostinę. Čia taip pat pilna sugriautų, sudegintų namų. Kaip ir sudaužytų žmonių likimų.
Sugriuvus namui, moters šeima taip pat atsidūrė po griuvėsiais. Bet net ir žuvusiųjų kūnų nepavyko iš karto ištraukti:
„Rūsyje prisirinko vandens, nes vamzdžiai trūko ir dėl spaudimo susikaupė vandens iki kelių. Ir tie mano vaikai pusantro mėnesio... Pusantro mėnesio tame purve puvo.“
Purve po griuvėsiais žuvo jos dukra su vyru. Visa laimė, kad prieš tai jie spėjo išvežti savo du vaikus į saugesnę vietą. Žuvusi dukra iki mirties dirbo medicinos sesele ir pasiliko čia, kad galėtų padėti kitiems, nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
Moteris prisipažino, kad graužė ir save, jog nepavyko ištraukti dukros ir žento kūnų anksčiau, apgailestauja, kad nesugebėjo rasti pagalbos. Sako, kad vis dar neapleidžia mintys, jog gal dar būtų suradusi juos gyvus:
„Ji bėgo žmones gelbėti, o jos niekas neišgelbėjo. Ji net neturėjo angelo sargo. Neturėjo ji... Kuris ją išgelbėtų.“
Ši moteris, kaip ir tūkstančiai kitų ukrainiečių neišvažiavo – liko gyventi savo namuose, nors jie ir apgriauti. Bet ji, kaip ir kiti, apie ateitį daug nekalba. Nežino ką pasakyti. Kaip ir neaišku, ar visų šių žmonių gyvenimai dar sugrįš į įprastas vėžes.