Nuo aštuonerių metų smuiku grojantis Borisas Kirzneris atlieka žydų liaudies kūrinį, kuriuo šiandien – Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – pagerbia atminimą šešių milijonų žydų, kurie buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metais.
„Vienas žmogus praktiškai per vieną minutę pasakė, kad mes – aukščiausia rasė. Ir po to praktiškai visa etika, visa moralė nukrito į bedugnę, ir žmonės tapo žvėrimis“, – sako muzikantas Borisas Kirzneris.
Borisas sako, kad jo šeima po Holokausto gelbėjosi muzika. Karą išgyvenusi mama dainavo, tėtis grojo baritonu. O jam su sese muzikalumas, anot smuikininko, buvo perduotas su motinos pienu. Visgi baisi žydų tautos istorija Boriso šeimoje ilgus metus buvo nutylima.
„Apie tas baisybes pas mums nebuvo kalbama niekada. Tėvas, „praėjęs“ visą karą, niekada nieko nepasakodavo. Manau, būtent, kad mus saugojo ir todėl kad tai buvo tokie išgyvenimai, kad mes ir nebūtume supratę“, – teigia pašnekovas.
Šiandien Sostinės žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Gurevičius meldėsi už žydų tautą ir savo artimuosius. Anot jo, net ir praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams, Holokausto tragedija vis dar lydi ir jį patį ir kitus Lietuvos žydų bendruomenės narius.
„95 procentai nužudytų Lietuvos žydų, mums tai nėra skaičiukas procentų grafoje. Mums ši data reiškia 9 iš 10 nužudytų mūsų šeimos narių. Tai kiekviena Holokausto aukų atminimo dieną mes iš tikrųjų prisimename apie tai, kiek daug neteko mūsų šeimos, mūsų tauta, mūsų šalis“, – sako jis.
Štai Kauno bendruomenės vadovas Mauša Bairakas sako, kad jo šeimoje buvo sunaikinta apie 47 žmones.
„Nei tetų, nei pusbrolių, nei pusseserių, nei dėdžių. Žodžiu, viskas buvo sunaikinta. Ir buvo ir Kauno gete, ir koncentracijos stovyklose, ir tame pačiame Aušvice, ir Dahau, ir kitose stovyklose“, – pasakoja jis.
Holokausto aukų atminimo diena dėl pasaulį kaustančios pandemijos šiemet kitokia – masiniai atminimo renginiai nevyksta. Visgi Aleksoto bendruomenės nariai, kaip ir kasmet, dega žvakeles vienintelėse Kaune dar veikiančiose žydų kapinėse, kur stovi du paminklai Holokausto aukoms.
„Aplankome, nežiūrint, koks čia bebūtų oras – ar lietūs, ar vėjai. Šiemet daug sniego, bet džiaugiamės, kad bent keli mūsų atstovai šiandien galėjo pagerbti tą dieną“, – kalba Aleksoto gyventoja Liukrecija Navickienė.
Visgi Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas sako, kad pompastikos ir nereikia.
„Čia yra žuvę žmonės, čia yra nužudyti žmonės. Čia yra sunaikinta didžioji dalis tautos, čia nereikalingi dideli minėjimai. Neprisikelia tie žmonės ir juos užtenka paminėti kartą per metus“, – priduria M. Bairakas.
Lietuvoje naciai su maždaug dešimčia tūkstančių kolaborantų nužudė beveik 200 tūkstančių žydų. Už šių skaičių slepiasi tragiški šeimų likimai. Keletas jų – Chanos Brenner, kuri su savo anūke Dina buvo sudegintos rūsyje. Iš esančių nuotraukoje išgyventi pavyko tik Rachelei Birger. Jai išgyventi padėjo ją slėpę lietuviai. Kiti – Zalcmanų šeima, 1941-ųjų lapkritį jie nužudyti Kauno gete. Išgyveno tik Etta. O Kauno geto berniukas Zepta Shabta Freidmanas išgyveno pasislėpęs už savo tėvų kūnų, nužudytų pirmojo Kauno pogromo metu.
„Holokausto kontekste Lietuva yra viena iš tų valstybių, kurioje buvo daugiausia nužudyta žydų, t. y. didžiausia dalis procentinė čia gyvenusios žydų bendruomenės. Ir tas suvokimas, kad tai nepasikartotų, kad iš to yra išmoktos pamokos yra esminis šiandienos momentas ir esminis šiandienos prisiminimų teiginys“, – aiškina istorikė Jurgita Verbickienė.
Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena būtent šiandien minima, nes 1945-aisiais šią dieną išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai. Vien šioje – didžiausiose nacių koncentracijos stovykloje – mirė per milijoną žydų.
