Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Kodėl mes niekaip neatrandame recepto, kaip išlaikyti Lietuvos piliečius čia?
D. Asanavičiūtė: Visų pirma, aš galvoju, kad Lietuvai tapus nepriklausoma ir tapus Europos Sąjungos nare, atsivėrus visoms sienoms po ilgos okupacijos metų, kai geležinė uždanga stipriai ribojo judėjimą, tie procesai yra labai natūralūs. Manau, kad jie bus tokie visą laiką, judėjimas daugiau ar mažiau vyks.
Ypač ta tendencija yra krizės laikotarpiu, po krizės laikotarpio. Aš pati išvažiavau 2013 metais, po krizės. Manau, kad ne vienas tautietis, reaguodamas į šiek tiek Lietuvoje bekintančią situaciją ir susiduriant su tam tikromis ekonominėmis, finansinėmis grėsmėmis, imasi iniciatyvos ir išvyksta į kitą valstybę.
Aš visada sakydavau, dar gyvendama užsienyje, kad ko gero tai yra didesnė drąsa ir atsakomybė – imtis iniciatyvos dirbti ir nebūti našta valstybei, gauti pašalpas ir tiesiog vegetuoti. Iš šitos pusės matyčiau teigiamą tendenciją, nes visada norėčiau matyti ir teigiamų aspektų visame kame.
Bet čia yra keli bet. Yra būsto kainų didėjimas, yra energetikos kainų didėjimas. Bet tai yra visame pasaulyje ir ypač Europoje.
Bet Baltijos regione ypač. Infliacija yra didžiausia.
D. Asanavičiūtė: Bet toje pačioje Jungtinėje Karalystėje, kur judėjimas vis dar lieka didžiausias, 24 procentai praeitais metais išvykusių vyko būtent ten, būsto kainų didėjimas lieka labai didelis, maisto produktų ir kitų vartojimo prekių kaina taip pat kyla. Taip pat didesnis kiekis žmonių iš vidutinės klasės persikelia į tą, kuri gauna pašalpas. Valstybė turi išlaikyti tam tikrą dalį žmonių.
Judėjimų yra visame pasaulyje, tikrai nėra panacėjos kažkur kitur. Bet matosi, kad mūsų judėjimas yra padidėjęs ir čia yra kompensuojama atvykstančiais iš trečiųjų šalių. Bet kartu yra labai svarbu dirbti su reemigruoti norinčiais mūsų piliečiais. Nes vis vien pabuvę užsienyje, palyginę tam tikras situacijas, tikrai yra norinčių ir grįžti į Lietuvą, užimti laisvas darbo vietas ir taip toliau.
Bet čia mes vėlgi susiduriame su keliomis problemomis – didelis biurokratinis aparatas, sudėtinga grįžti. Tarptautinės emigracijos organizacijos praeitais metais atliktas darbdavių tyrimas parodė, kad renkantis darbuotoją 75 procentai darbdavių pasirinktų iš čia gyvenančių ir turinčių patirtį Lietuvoje, bet ne turinčių patirtį ar išsilavinimą užsienyje.
Tai rodo tendenciją ir požiūrį į patį mūsų žmogų, grįžusį iš užsienio. Ypač dabar, pastaruoju metu yra teikiama pirmenybė atvykusiems iš trečiųjų šalių. Stengiamasi palengvinti atvykimo procesus, leidimo gyventi ir dirbti procesus tam, kad gautų šiek tiek pigesnės darbo jėgos, vietoj to, kad darbdavys kreiptų dėmesį ir į mūsų žmogų, kurį gali įdarbinti tuoj pat, be procedūrų. Čia, ko gero, yra požiūrio dalykas.
Norite pasakyti, kad trečiųjų šalių piliečiams gali būti lengviau vien dėl to, nes jie yra pigesnė darbo jėga, negu Lietuvos piliečiams, kurie grįžta iš užsienio?
D. Asanavičiūtė: Mes turėjome diskusiją Seime, konferenciją su Tarptautine emigracijos organizacija ir aš uždaviau tą patį klausimą. Ko gero, retorinį, nes nedalyvavo darbdavių atstovai. Ir tiesiog atėjo toks automatinis atsakymas, ko gero, nepagalvojus, kad mums nereikia, nes mes dabar turime daug dėl karo atvykusių ukrainiečių ir baltarusių.
Tai buvo toks automatinis atsakymas, kad mes turime tų šalių piliečių, kurie užpildo laisvas darbo vietas, o dirbantys užsienyje uždirba ten daugiau, tai kam mums juos vilioti. Čia vėlgi yra neteisingas pats požiūris, nes yra jau seniai atliktos apklausos ir užsienio lietuvių patirtys, kad jie grįžtų į Lietuvą ir dirbtų už mažesnį darbo užmokestį, negu jie uždirba kitoje valstybėje, kurioje reziduoja laikinai.
Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje pragyvenimo kaštai yra mažesni, atstumai yra mažesni ir taip toliau. Taip pat tu jautiesi savas, čia tavo tėvai ir seneliai, tavo gimta žemė ir taip toliau. Yra emocinių momentų, kurie duoda prielaidą ir argumentaciją grįžti į Lietuvą. Bet norisi palankesnio darbdavių požiūrio, kad tie žmonės nebūtų eliminuojami, bet būtų žiūrima į jų patirtį, jų išsilavinimą ir norą traukti į Lietuvą, ypač regionus.
Tai gal čia tokia neatšaukiama tendencija – imigruosime žmones iš trečiųjų šalių, kur pragyvenimo lygis mažesnis, o mes emigruosime ten, kur pragyvenimo lygis ir darbo užmokestis aukštesnis?
Ž. Mauricas: Yra nemaža tokio scenarijaus tikimybė, nes nemažai Šiaurės Europos valstybių jau turi tokį scenarijų, ypač Jungtinė Karalystė. Jau eilę dešimtmečių britai labiau emigruoja iš Britanijos negu į ją grįžta, tačiau tą su kaupu kompensuoja emigrantai iš trečiųjų šalių. Tai toks scenarijus galimas ir Lietuvoje, tačiau klausimas, ar jis yra labai pageidautinas.
Tai norint palaikyti tą balansą reikėtų skirti papildomą dėmesį emigravusių Lietuvos gyventojų prisiviliojimui ir besvarstančių emigruoti išlaikymui. Taip pat reikia turėti toliaregišką imigracijos politiką, kuri būtų paremta kiek įmanoma visapusiškesne tų piliečių integracija. Kad tai nebūtų tik laikinas atvykimas ir išvykimas.
Visgi manyčiau, kad iššūkių Lietuvai bus pakankamai nemažai, nes pastaruosius porą metų labai pakilo kainų lygis. Tai mes prarasime tą pranašumą, kad esame pigesni. Ir kita tendencija, kuri neramina, yra nuotolinio darbo išpopuliarėjimas, kuris skatins žmones vykti dirbti į tas šalis, kur švelnesnis klimatas, mažesni mokesčiai, geresnė viešųjų paslaugų kokybė ir pigesnis būstas.
Tos keturios kategorijos bus esminės. Aišku, klimato atšilimo nesulauksime, tai reikia stengtis kažką daryti su mokesčiais, viešųjų paslaugų kokybe ir su kainomis, ir būsto prieinamumu.
Visą laidą, kurioje dalyvavo ir Statistikos departamento direktoriaus pavaduotoja Inga Masiulaitytė-Šukevič, žiūrėkite straipsnio pradžioje.
