„Nu, aš galvoju taip, kad tai yra ramybės, susikaupimo, laukimo, pirmiausia, galbūt net ir su savim susitaikymo laikas. Apmąstymas metų“, – sako vilnietė Apolonija.
Ir nors vilnietė Apolonija žino, kokios advento tradicijos, čia pat prisipažįsta – labai sunku jų laikytis. Juolab toną užduoda aplinka – miestai mirga marga nuo įvairiausių spalvų. Ir iš vienur, ir iš kitur sklinda kalėdinė muzika, tad nori nenori, kaip sako vilnietė, įsitrauki į prieškalėdinį šurmulį. Tad Apolonija ir suvenyrų dairosi čia pat – prie gražuolės eglės įsikūrusiame Kalėdų miestelyje. Ir jau namo neša šaką, kuri iki švenčių likus dar daugiau nei dviem savaitėms, jau bus papuošta.
Griežto susilaikymo nuo linksmybių ir net maisto, kaip būdavo jos pačios vaikystėje, moteris sako jau nebepaisanti:
„Kad nelabai išeina. Darbas, kitos problemos, nelieka tiesiog laiko.“
Dvasininkai pastebi, kad tolstančių nuo griežtų advento tradicijų kasmet vis daugiau. Ypač advento tradicijos – pasninkauti ar susilaikyti nuo linksmybių, kratosi jaunimas:
„Ne, žinokit, ne. Pamiršom. Tai yra tos linksmybės, yra, nuotaika tokia linksma.“
„Nebuvo taip laikomasi šeimoje, tai pamirštama tam tikrose šeimose tam tikri dalykai. Nors ir žinai, bet nepripratai taip švęsti, nors ir žinai.“
Kiti vardija kitas priežastis, kodėl adventas praranda savo aktualumą:
„Turbūt skubėjimas, visur kur.“
Vyresni grūmoja, esą adventas kone vienintelis laikas, kai galim išsivalyti ir mintis, ir kūną:
„Melstis reikia. Padėt žmogui reikia, vargšui.“
Vilniaus Švento Rapolo bažnyčios kunigas ragina ne tik melstis, susikaupti, nesilinksminti, bet ir pasaugoti savo kepenis nuo riebesnių patiekalų ar alkoholio.
„Per šventas mišias sekmadienį sakau, vyrai, gal kažkas per daug išgeriat, nu negerkit, galva bus šviesesnė truputėlį. Aš manau, kad galima suderinti būtent tą… Neveltui gi yra pasakyta, kad sveikame kūne yra sveika siela“, – pasakoja klebonas Miroslav Grabovski.
Galima pasninkauti ir kelis kartus per savaitę. O tiems, kas neturi valios, ar sveikata neleidžia, kruopas, riešutus ar žuvį kunigas ragina valgyti bent jau penktadieniais.
Etnologai paantrina, esą senovėje žmonės tamsųjį metą leido ne tik griežtai pasninkaudami, bet ir ramiau. Kalėdų arba saulės sugrįžimo šventės mūsų protėviai laukė net ir atsisakydami kai kurių darbų.
„Negalima kirsti medžių. Nei malkai, nei statybai, sakoma, kad taip nukirstas medis ne tik naudos neatneš, jis atneš tik žalą“, – teigia etnologė Eglė Valentė.
Ir senovėje adventas buvo laikomas žinių arba mokslo metu. Tiesa, tai nereiškia, kaip juokauja etnologė, kad visi vaikščiojo akmeniniais, kančios perkreiptais veidais. Advento linksmybių taip pat būta. Bet dainos ir šokiai buvo – adventiniai.
„Senų senovėje buvo susibūrimai į vieną ar kitą šeimą. Ir senieji perduodavo žinias jauniesiems. Ir dainuojama buvo, ir šokama buvo. Ir išmokdavo pačių pačių įvairiausių rankdarbių, pačių pačių įvairiausių darbų“, – kalbėjo E. Valentė.
Laikytis tradicijų ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas. Tik dvasininkai pajuokauja, svarbu nepamiršti, ką kiekvienas švęsime, kai jau bus uždegtos visos keturios advento vainiko žvakės. Nes labai dažnas žino, kad Kalėdos dovanų metas, bet kodėl jas dovanojame, kai kas turi ir labai pagalvoti.
O dovanojame jas dėl to, kad jų iš Trijų Karalių sulaukė tik gimęs kūdikėlis Jėzus. O keturios žvakės ant vainiko simbolizuoja keturis advento sekmadienius arba keturis tūkstančius metų – tiek žmonija laukė Kristaus atėjimo.
