Simbolių ant akmenukų dėliojimo moko edukologė Rasa. Į meno terapijos užsiėmimą Santaros Nefrologijos centre ji užsuko kaip savanorė. O norinčiųjų pabėgti nuo slogių minčių per tokį užsiėmimą netrūksta. Tarp jų yra ir dar ryte operaciją atlaikęs klaipėdietis Sergejus. Vyras čia jau ne pirmą kartą, ir, sako, kad tokie užsiėmimai, kaip ir pats savanorių apsilankymas, jam tikra atgaiva.
Vyro ligoninėje niekas nelanko, mat namai toli, tad artimieji negali dažnai atvažiuoti:
„Šiaip įdomu labai, reikalingi tokie užsiėmimai. Nes ir laiką praleisti… ir atsijungti nuo tų galvojimų apie ligas. Buvo čia ir prieš Kalėdas savanoriai atėję, turbūt labai malonu, nes kiekvienas ligonis nori dėmesio. O jau kiek tikėsit, tiek turėsit. Aš jau į jūsų, kaip sakant, vidų neįlįsiu, jeigu turit to tikėjimo, tą stebuklą mes patys ir susikuriam.“
Stebuklo greičiau pasveikti tikisi ir rokiškietė Regina. Moteris sako, savanorių apsilankymai kaip tik prisideda prie tokio stebuklo atsiradimo:
„Pralinksmina, jeigu nuobodu, liūdna būna, ar ką. Pavyzdžiui, pačiam įdomu kažką naujo sužinoti. Man tai patinka, edukacinės programos visos patinka.“
Rasa čia savanorė – naujokė, bet sako, sugrįš dar ne kartą, mat turi dar, kuo sudominti pacientus. O padėti sveikti sunkiai sergantiems – moteriai malonumas, o ir pačiai, kaip sako, prasiblaškymas.
„Iš tikrųjų, tai buvo smalsu man pačiai. Nes pirmą kartą tokioje aplinkoje, o kitas dalykas, aš myliu žmones", – pasakojo moteris.
Tokių žmones mylinčių ir norinčių jiems padėti per penkerius metus Santaros Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos, bei Nefrologijos centruose parengta per šimtą.
Viena jų – Daiva. Moteris dėlioja savo siūtas kepurėles pacientams po chemotarapijos. Daiva skaičiuoja, jų pasiuvusi apie tris šimtus, ir visada visos sėkmingai išdalijamos.
„Labai dažnai žmonės sako, aš tai negalėčiau. Man labai gaila pacientų, ir kaip tu taip gali ir t.t Tai žinot, man labai patiko penkiolikos metų mergaitės žodžiai, kuri savanoriauja gyvūnų prieglaudoje. Sako: „mama, visi sako man, gaila tų šuniukų, gaila tų šuniukų, bet niekas neateina jų ir nepavedžioja". Tai taip yra ir su pacientais. Bet jeigu visi taip galvos, kad aš negaliu, tai niekas ir nenupirks vandens. Niekas nepakalbins, niekas nepasėdės šalia“, – sako savanorė Daiva Žygienė.
Tiesa, tapti savanoriu ir pacientus lankyti kartą per savaitę po dvi valandas gali ne kiekvienas. Savanorius ruošianti psichologė sako, yra tam tikri reikalavimai. Pirmiausia, įsivertinti, ar tikrai po apmokymų lygiai metus savanoris galės skirti šiai veiklai laiko.
„Tai mūsų savanoriai iš tikrųjų ruošiami tam, kad sugebėtų suteikti emocinę pagalbą, tiesiog ateit, pabendraut, pakalbėt. Taip pat kita dalis pagalbos yra praktinė pagalba. Pavyzdžiui, savanoriai nueina į parduotuvę, atsineša kažkokio skanaus maisto. Vandens, jeigu pacientui pavyzdžiui reikia daug gerti“, – pasakoja psichologė Marija Turlinskienė.
Šiuo metu centre aktyviai pacientus lanko, iš palatos į palatą vis keliauja apie dvidešimt įvairaus amžiaus savanorių. Kai kurie, kaip sako psichologė, kažkada patys čia gydėsi, o kai kurie lankė savo artimuosius, ir matė, kad toks lankymasis labai prisideda prie sveikimo. Ypač jeigu artimieji toli.
