Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo policijos generalinis komisaras Renatas Požėla ir Dingusių žmonių šeimų paramos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
Praėjusią savaitę buvo pranešta apie Žvėryno mikrorajone išžagintą 15-metę mergaitę. Ar sulaikėte galimą įtariamąjį? Ar pasistūmėjote šioje byloje?
R. Požėla: Kai bus reikšmingų žinių šiame ikiteisminiame tyrime, Vilniaus apskrities policijos pareigūnai būtinai informuos visuomenę. Galiu pasakyti, kad tyrimas tikrai yra intensyvus, mes tikrai matome perspektyvą, kad šitas įvykis bus ištirtas ir visi klausimai bus atsakyti.
Bet šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad mes tikrai nekalbame apie kažkokį serijinį maniaką, kuris kėsinasi, užpuldinėja jaunas mergaites ir vykdo tokio pobūdžio veikas. Šalia to, mes tikrai komunikuojame su Žvėryno bendruomene. Kol tas įvykis nėra pilnai išaiškintas, tol metame didesnius pajėgumus, kad būtų sustiprintas patruliavimas, komunikavimas su vietos bendruomene. Artimiausiomis dienomis bus vykdomas susitikimas ir bus tariamasi, kaip sustiprinti saugumą minėtame mikrorajone.
Kadangi jūs vartojate žodį „įvykis“, o nenorite vartoti žodžio „nusikaltimas“, ar tai reiškia, kad jūs nesate tikras, kad tai iš tiesų buvo nusikaltimas?
R. Požėla: Taip, šis įvykis kvalifikuotas kaip konkreti nusikalstama veika, bet kol neturime visos mozaikos, kas ten iš tikrųjų nutiko, apsiribosiu tokiu neutraliu žodžiu, kaip „įvykis“. Bet kaip minėjau, kai tik turėsime daugiau patikimos, aiškios ar įrodytos informacijos, visuomenė tikrai bus su tuo supažindinta.
Minėjote, kad ši byla yra perspektyvi ištyrimo prasme, tad kaip suprantu, pakanka tam tikrų įrodymų ar liudijimų, kad tyrimas toliau būtų tęsiamas?
R. Požėla: Įrodymai savaime iš kažkur nenukrenta, nenusileidžia. Tai yra intensyvus darbas, kai yra nustatomas asmenų ratas, identifikuojami asmenys, su kuriais asmuo galbūt palaikė kontaktus. Tai tiesiog yra po kruopelytę dėliojama dėlionė, daromos išvados ir, kai jau yra kažkokie dalykai, kurie suteikia aiškumo, mes jau galime atlikti visuomenei tam tikrą komunikaciją.
Visų įvykių fone susidaro vaizdas – nors statistika to nerodo – kad tampa baisu. Atrodo, kad vidury dienos dingsta vaikai, užpuolamos mergaitės. Situacija atrodo tikrai nestabili.
R. Butkevičiūtė: Taip, iš tikrųjų yra visiškai normalu, kad visuomenėje yra panikos. Aš pati esu Žvėryno bendruomenės narė, tai tikrai jaučiu tai savo kailiu ir iš tėvų, kurie rašo žinutes, kad vaikai eitų būriais, ne po vieną. Nesaugumo jausmas yra visiškai natūralus.
Aišku, reikia pasakyti, kad didžioji dalis seksualinio smurto atvejų – 70-85 procentai – dažniau būna artimoje aplinkoje, kur mes jų vis dar nematome. <...> Su tėvais kalbėjome, kad natūraliai kyla noras pakalbėti su vaikais, kaip apsisaugoti – neikit vieni, neikit per mišką, eikit saugiose vietovėse ir panašiai.
Apie ką mes iš tikrųjų turėtume šalia to kalbėti su vaikais – kad jie sugebėtų atpažinti žmones, kurie galbūt galėtų seksualiai priekabiauti. Nuo to mes turime pradėti ir kalbėti su vaikais, kas yra seksualiniai nusikaltėliai. Jų mes neatpažinsime, jie nėra pikti, blogi dėdės, kurie pavojingai atrodo. Tai gali būti labai malonūs žmonės mūsų bendruomenėje ir niekada apie tą žmogų nepasakytume, kad jis galėtų būti.
Tai su vaikais turėtume kalbėti apie būdus, kaip galime atpažinti, apie geras-blogas paslaptis, apie apatinių rūbelių taisykles, apie daug kitų dalykų. Ne tik fizinį saugumą, kaip vaikui apsisaugoti ir neiti kažkokiais pakampiais.
Ponia Butkevičiūtė užsiminė, kad didžioji dalis seksualinių nusikaltimų yra įgyvendinai artimoje aplinkoje, jūs irgi užsiminėte, kad šioje konkrečioje byloje čia nėra kažkoks serijinis maniakas. Tai ar galime daryti kažkokią išvadą, kad tai galbūt pažįstamas asmuo? Ar jūs neturite tokios informacijos?
R. Požėla: Vėlgi, kalbant apie konkretų įvykį ar nusikalstamą veiką, aš tikrai nenorėčiau daryti jokių prielaidų. Tiesiog šiek tiek luktelėkime. Aš labai tikiuosi, kad artimiausiomis dienomis mes turėsime daugiau informacijos, kuria galėsim pasidalinti.
Bet labai norėčiau pritarti tam, kas buvo pasakyta. Bene esminis dalykas yra darbas su vaikais šeimose nelaukiant, kol kažkas kitam įvyks. Apskritai, pagrindinis dalykas – mes per mažai domimės savo vaikais. Jie pernelyg pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, būdami dar tokio amžiaus, kai vis tik tėvai dar turi būti šalia.
Nuo čia prasideda visos mūsų problemos. Kai tarp vaikų ir tėvų yra didelė atskirtis, vaikai bando užpildyti tą nišą įvairiais pažįstamais, dėdėmis, tetomis, aplinkiniais vaikais, kurie galbūt turi kitokių intencijų. Tai, matyt, nereikia ieškoti, ką daro valstybė, ką daro policija – pradėkime nuo kiekvienos šeimos.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
