Darbininkai pačiame Kretingos centre atsargiai šluoja žemes nuo didžiulių akmenų. Pastarieji – senųjų miesto pastatų likučiai. Juos darbininkai aptiko rekonstruodami vieną pagrindinių miesto gatvių.
„Greičiausiai, tai mūrinio pastato pamato likučiai, kurie šiuo metu yra valomi, gražinami“, – sako archeologas Jurgis Sadauskas.
Pasak istorikų, mūrinius namus miestelėnai ėmė statyti tik aštuonioliktame amžiuje. Tačiau dauguma jų sugriovė Antrasis pasaulinis karas. O iki tol, septynioliktame amžiuje, dauguma pastatų buvo mediniai. Mūriniai stovėjo tik keli – rotušė, prieglauda, svečių namai ir iždinė.
„Jie yra atradę prieglaudos pamatą, taip pat atrado buvusių medinių pastatų pamatus, nes visi tie mediniai pastatai turėjo cokolį ir turėjo rūsius, kurie buvo išmūryti iš akmenų ir visą tai buvo rasta“, – pasakoja Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.
Kasinėdami šiuos rūsius ir pamatus, archeologai aptiko per 1000 įvairių radinių, iš kurių apie 200 – muziejinės vertybės. Štai, archeologas rodo dekoruotus krosnies koklius.
„Retas atvejis, kad išliktų toks didelis fragmentas, iš esmės tik galiukas nuskeltas. Iki čia turėjo būti tas koklis. 01.03 Vyrai kaip kolonos laikantys kažkokį stogą“, – teigia archeologas Simonas Sprindys.
Visi kokliai gaminti ir dekoruoti rankomis.
„Iš vidinės pusės pirštų antspaudai. Kai formavo, buvo pirštų antspaudai ir padarę pirštų antspaudų analizę, tai buvo dviejų žmonių – suaugusio ir vaiko. Tai greičiausiai meistro ir pameistrio gamyba“, – kalbėjo S. Sprindys.
Gali būti, kad koks senasis Kretingos gyventojas šalia koklinės krosnies ir pypkę papsėjo. Mat vienos tokios likučius archeologai taip pat surado.
„Tai šiaip yra ganėtinai vėlyvas daiktelis, greičiausia XIX a. Jei kažkoks turtingas žmogus ir importavo, gali būti ir ankstesnių laikų. Įdomų būtų pamatyti kaip ta galvelė pati atrodė“, – sako S. Sprindys.
Tyrinėdami pustrečio tūkstančio kvadratinių metrų teritoriją, šalia senųjų kretingiškių namų archeologai rado ir anksčiau toje pačioje vietoje ėjusių, viena ant kitos tiestų gatvių liekanas. Seniausias grindinys mena net septynioliktą amžių.
„Per visą gatvę nuo Birutės gatvės iki Dvaro yra XX a. pirmos pusės grindinys, žemiau fiksuojam kai kur XIX a. grindinį ir vietomis galbūt VIII – XIX a. grindinį. 05.48 Ir ant to paties XX a. grindinio jau paklotas asfaltas sovietmečiu“, – pasakoja S. Sprindys.
Na, o naujausią Vilniaus gatvės sluoksnį darbininkai planavo užbaigti iki rudens. Tačiau dėl archeologinių radinių paieškos, dalį gatvės jie sutvarkys tik kitąmet. O ir darbai 400 000 eurų pabrango. Dabar rekonstrukcija miesto ir šalies biudžetui atsieis keturis su puse milijono eurų.
