Toks Rusijos žingsnis parodo, kokia iš tiesų yra NATO ir Rusijos santykių būklė, sakė politologas TV3 žinių „Dienos komentare“.
Rusija nutraukė savo tiesioginius ryšius per atstovybę su NATO. Kokios grėsmės dėl to konkrečiai kyla Vakarų pasauliui ir Lietuvai?
Pirmiausia, tai įprasmina labai blogą Rusijos ir NATO santykių būklę, kuri jau tęsiasi mažiausiai 7 metus – nuo Krymo aneksijos ir agresijos Donbase pradžios. Tai nėra naujas kokybinis etapas, labiau viso to, kas buvo ankščiau tąsa.
Tai dar kartą parodo, kad bet kokie kanalai, kuriais NATO ir Rusija bent jau teoriškai galėjo komunikuoti, šiandien yra nutrūkę ir toliau komunikacija galės vykti tik su atskiromis valstybėmis. Bet ar tai ką nors keis turinio prasme? Turbūt mes neturėtume to tikėtis, nes to bendro turinio konsensusų santykiuose nebuvo ir ankščiau.
Ar dėl šio santykių nutraukimo nedidėja lemiamos klaidos tikimybė, per kurią įvyktų konfliktas?
Jau ne vieną kartą ir jau ne vienerius metus yra besiskundžiančių kariškių, kurie sako, kad dabar kontakto su Rusija nėra beveik jokio. Tai buvo dar iki šio sprendimo. Ši situacija nepagerins komunikacijos kanalų, jų neatsiras daugiau, priešingai – jų skaičius sumažėja.
Tam tikra prasme rizikos gali išaugti, bet reikia konstatuoti ir tai, kad ir ankščiau jie trūkinėjo. Jei atsiras būtinybė jiems atsirasti ar būti atkurtiems, tai ir būtų padaryta.
Po 24 metų gal būt galėsime sakyti, kad Europos jau šimtmetį gyvena be pasaulinių karų. Kaip manote, ar dabartinė Rusijos politika nelems to, kad nesulauksime tų 24 metų, to šimtmečio ir karas vis dėlto prasidės?
Nesinorėtų svarstyti tokių scenarijų, kad agresija galėtų išsiplėsti, bet ji vyksta jau dabar. Mes matėme vieną peržengtą rubikoną – Krymo aneksiją, Europos valstybės teritorijos okupaciją, kuri nebuvo matyta nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Mes matome ir toliau besitęsiančią agresiją.
Daug tų raudonųjų linijų, kurios egzistavo ankščiau, jau yra peržengta. Bet tuo pačiu, būtų lūkestis matyti Kremliuje agresyvią, bet tam tikra prasme racionalią politiką, nes Kremlius niekada nenori savo režimo įstumti į tokią situaciją, kurioje kiltų grėsmė išlikimui.
Režimo tikslas yra išlikti ir karas šiuo atveju neatrodytų pati geriausia perspektyva tam.
Koks yra Rusijos spaudimo tikslas? Koks yra Kremliaus planas artimiausiems keleriems ar keliolikai metų?
Sunku pasakyti, ar Kremlius turi kokį nors labai didelį, ambicingą ir aiškiai apibrėžtą planą, ar labiau reaguoja į tai, kas vyksta. Dabartinė Rusijos politika yra grįsta režimo išlikimu, noru nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų.
Jei 11 proc. per pastaruosius 7 metus sumažėjo realios gyventojų pajamos Rusijoje, tai akivaizdu, kad vienintelis būdas tą kompensuoti – bandyti rodyti, kad bent jau Rusijai pasiseka arba kažkuria prasme sekasi atkurti savo didybę tarptautinėje politikoje.
„Levada“ neseniai atlikusi apklausą parodė, kad didžiajai daliai Rusijos gyventojų prioritetas yra ekonomika ir jie sako, kad jei ekonomika augtų, bet tai reikštų, kad mes nebūtume tarp didžiųjų pasaulio valstybių, – puiku, nes mūsų pagrindinis tikslas ekonominis gerbūvis.
Visą pokalbį žiūrėkite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
