Prasidėjus karui, iš Irpinės pabėgusi Valentina nežinojo, kad savo brolio gyvo jau nebeišvys. Žinia apie tai, kad jį pražudė okupantų mina, moterį pasiekė Kyjive: „Aš pradėjau skambinti visais varpais iš Kyjivo, kad jis būtų palaidotas. Prašiau ir sūnaus pagalbos. Jį palaidojo. Prieš tai aprengė nauju kostiumu, susuko į užklotą ir užkasė…“
Amžinojo poilsio atgulė 90-metis senolis, kuriam į miestą įžengus okupantams, neatlaikė širdis: „Pasakė, kad nėra galimybės palaidoti. Galima užkasti kieme. Pusantro metro gylyje su kaimynu senolį palaidojome. Viską telefonu nufotografavome, nufilmavome, kad paskui parodytume, kai atsiras sūnus, giminaičiai.“
Tokių kapų Irpinėje – ne vienas.
„Taikūs gyventojai, kuriuos rusų kariai sušaudė, sušaudė tiesiog taip – be jokios priežasties, be jokios prasmės, po to Irpinės gyventojai juo laidojo kiemuose ir iki šio laukia, kol atvyks specialistai ir pradės ekshumaciją“, – sako žurnalistas Denisas Dudinskis.
Žuvusių ir juos laidojusių istorijas mums pasakoja TV3 žinių bendradarbis Ukrainoje Denisas Dudinskis: „Dar vienas kapas Irpinėje, priešais miesto poliklinikos duris. Ten guli du jauni vaikinai, kuriuos nužudė pirmomis okupacijos dienomis.“
O vieno ukrainiečio namų kieme dviejų kaimynų kapai – nuolatinis priminimas apie tai, ką su taikiais gyventojais išdarinėjo rusofašistai: „Tie žmonės išėjo vandens ar kažko… ir juos nušovė. – Pažįstate šiuos žmones? – Taip, kaimynai. Dėl ko juos nušovė? – Nes stovėjo prie namų.“
Vien Irpinėje okupantai nužudė apie 300 civilių. Kiekvienam gyvam likusiam – karas tai tragedija, kuri juos lydės visą gyvenimą: „Yra sovietinė daina „Kam jums, leitenante, reikalinga svetima žemė?“. Ir kita daina „Ar rusai nori karo?“. Jų kraujyje imperializmas. Jie antžmogiai, nesveiki žmonės.“
Ir dėl rusų antžmogių kaltės šis vyras nežino, koks likimas Bučoje ištiko jo sūnų. Jau daugiau nei mėnesį iš jo jokių žinių. Vyrui belieka tikėtis, kad neatsidūrė vienoje iš masinių Bučos kapaviečių. Nuvažiuoti patikrinti jis negali, nes nėra iš kur gauti degalų: „Vyresnis sūnus kovo 3 d. išėjo iš namų. Ir viskas. Bučoje turime 3 kambarių butą. Kaip ten reikalai… nežinau. Kaimynystėje naujų namų masyvą subombardavo.“
Žiaurus likimas galėjo ištikti ir Julią. Moteris savo kailiu patyrė, ką reiškia būti karo belaisve. Julią Rusijos okupantai prie Kyjivo esančiame Dimerio kaime sulaikė, nes ji, Raudonojo Kryžiaus savanorė, prasidėjus karui, padėdavo žmonėms evakuotis. Nedidelėje gamykloje su dar 40-čia okupantų įkalintų žmonių ji praleido beveik savaitę – be elektros, tualeto, beveik be maisto, tačiau – baisiausia – gąsdinami ir kankinami.
„Pirmiausia, turėjau nusirengti. Buvau nuoga. Jie fotografavo mano randus. Turiu keletą jų. Tada juos aprašė. Pylė ant manęs vandenį, mušė mane…“, – pasakoja buvusi belaisvė Julia.
Kartu su Julia okupantai sulaikė ir 44-erių Volodymyrą.
„Kai mane sulaikė, vilkėjau Raudonojo Kryžiaus uniformą. Tai buvo oficiali uniforma, dirbome globojami Raudonojo Kryžiaus. Tačiau jiems nerūpėjo. Tie žmonės nežino, kas yra civilizacija“, – sako buvęs belaisvis Volodymyr.
Okupantų kankinimus teko patirti ir Volodymyrui.
„Jie man liepė klauptis, uždengė akis ir mane tardė. Šaltoje, drėgnoje patalpoje, apvilktą kalinio rūbais. Temperatūra buvo 10–12 laipsnių. Daužomi rusų drebėjome ir tai jiems patiko“, – pasakoja Volodymyr.
Julios ir Volodymyro kančios tuo nesibaigė. Okupantai juos išvežė į Baltarusiją. Ten gavo dokumentą su nuotrauka, gimimo data, duomenimis apie ūgį ir plaukų spalvą bei įrašu, kad jie priešinosi specialiajai Rusijos operacijai Ukrainoje. Iš Baltarusijos okupantai juos išvežė į Rusiją. Ukraina skelbia, kad prievarta Rusijoje atsirasti jau galėjo maždaug pusė milijono žmonių. Tačiau tai skaičiai, kurių patikrinti niekas negali.
„Jie sakė, kad būsiu išsiųsta į Sibirą – ten dirbti ir kirsti medieną“, – sako Julia.
Visą šį laiką Julios ir Volodymyro artimieji nežinojo – gyvi jie ar mirę, tačiau įvyko stebuklas. Balandžio 9-ąją okupantai juos ir dar 24 Ukrainos belaisvius iškeitė į rusų karius. Po trijų savaičių nelaisvėje jie parvyko namo.
„Kai grįžau namo, pasirodžiau medikams. Turiu dėvėti ortopedinį korsetą ir vis dar vartoju leidžiamus nuskausminamuosius, bet galiu pasakyti tik tiek – orkai, kurie save vadina išlaisvintojais, manęs nepalaužė“, – tikina Julia.
Ir tai – tik dviejų ukrainiečių istorija, kuri baigėsi sėkmingai. O kokie tikrieji pagrobtų ir prievarta į Rusiją išvežtų ukrainiečių skaičiai, kol kas niekas nežino. Gal ir nesužinos…
