„Vėjai, uraganai kada būna, vienintelis švyturys visada būdavo. Čia mišką išversdavo, čia Anatolijus nuvertė saulės laikrodį, o švyturys dirba, sukasi“, – su pasididžiavimu apie Nidos švyturį pasakoja jo prižiūrėtojas Rimgaudas.
Vyras švyturiu rūpinasi jau daugybe metų, tad kiekvienas akmuo jam čia pažįstamas ir mielas. Štai, tarsi paslaptį išduoda, kaip čia atsirado šios įspūdingos lempos:
„Iš Paryžiaus, iš parodos. Kažkada, labai senais laikais, buvo paroda sovietiniais laikais, kai juos statė. Europoj antro tokio nėra.“
Tiesa, senosios lempos jau nebeveikia. Tad įrengtos naujos. Jų šviesą laivų kapitonai mato už 41 kilometro nuo kranto. Tamsoje Nidos švyturys niekad neužgęsta – užtikrina Rimgaudas:
„Jos automatiškai, jeigu kas, pasikeičia. Jeigu perdegė, jos pasikeičia. Ir čia stovi apačioj dyzelinis variklis, jis automatiškai, jeigu dingo elektra, jis automatiškai įsijungia, negali būti, kad jūroj laivai nematytų.“
Visą tai apžiūrėti bei pasiklausyti Rimgaudo pasakojimų netrukus bus galima ne tik per TV3 žinias. Neringos vadžia skyrė 20 000 eurų švyturio atnaujinimui. Maža to, į jo viršūnę pirmą kartą galės pakilti kiekvienas norintis. O vaizdai iš čia gniaužia kvapą.
Tiesa, kvapą gniaužia ir kelias į švyturio viršų, mat tam reikia įveikti 132 laiptelius. Šis laivų kelrodis virš jūros iškilęs net 79 metrus. Palyginimui, aukščiausiu Lietuvoje vadinamo Birštono apžvalgos bokšto aikštelė iškilusi per 85 metrus virš jūros lygio.
„Taip pat norime sukurti nedidelę ekspoziciją, pasakojančią apie Nidos švyturio istoriją ir sukurti malonią aplinką lankytojams. Gal būt tai bus kavinė, gal būt tai bus… na… kol kas tai yra tik svarstymai“, – sako Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.
Tiesa, prieš jūsų akis antras Nidos švyturys. Pirmąjį sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Ankstesnysis švyturys pradėjo veikti 1874-aisiais, o pamarys tuomet priklausė Vokietijos imperijai, kuri sparčiai tobulino infrastruktūrą.
„Iki tol buvo tik du švyturiai. Tai yra Briusterorto arba dabartinėje Kaliningrado srityje tas švyturys. Ir Klaipėdos. Ir tame ilgame tarpe labai stigo orientacinės švyturio šviesos. Todėl daug laivų katastrofų prie Kuršių Nerijos įvykdavo“, – pasakoja Klaipėdos universiteto istorikė Nijolė Strakauskaitė.
Tad šiame regione atsirado visiškai naujas architektūrinis objektas. Šalia tuomet čia įsikūrusio žvejų kaimelio išdygo ši raudonų plytų techninė naujovė. Iš tokių pat plytų darbininkai pastatė šį, švyturio prižiūrėtojo namelį. Šiek tiek vėliau ir kopų prižiūrėtojo namą. Vietiniai nidiškiai iki šiol kuždasi, kad jame vaidenasi.
„Marios buvo labai intensyviai naudojamos laivybai. Dabar ekonomine prasme jos yra mirusios jau kelis dešimtmečius. O tuomet vyko labai intensyvi laivyba, tiek prekiniai, tiek keleiviniai garlaiviai ir švyturiai buvo labai svarbūs“, – teigia N. Strakauskaitė.
Per karą sunaikintą švyturį nidiškiai atstatė 1953-ais metais, o dabar senuką reikia atnaujinti. Baigę šiuos darbus vietiniai žada imtis naujų darbų: kelią švyturio link nori apšviesti senaisiais, skirtingų formų ir spalvų Neringos žibintais.
