Mirusio žmogaus kūnas ruošiamas moksliniam tyrimui, tuo iki šiol kartkartėmis pasinaudodavo ir Lietuvos medicinos studentai, mat retas tautietis sutikdavo po mirties savo kūną paaukoti medicinai. Tad studentams tekdavo mokytis arba iš vadovėlių, arba naudojant vaizdus ir liečiant muliažus.
Be to, kaip sako Vilniaus universiteto medicinos fakulteto anatomijos, histologijos, antropologijos katedros docentas Andrejus Suchomlinovas – neužtenka.
„Bet kuri gera knyga, bet kuris geras atlasas parodo, kaip mes sakome, idealią kūno anatomiją. O tikro žmogaus kūnas parodo tikro žmogaus kūno sandarą. Ir labai svarbu, kad parodo, jog visi žmonės yra skirtingi. Tai yra, kai yra šalia… būna, kad ant kelių stalų šalia yra skirtingi du kūnai arba trys kūnai. Mes matome, kokia gali būti skirtinga žmogaus sandara. Kaip ta pati arterija gali atsišakoti skirtingai vienoje ar kitoje vietoje“, – sako VU Medicinos fakulteto docentas Andrejus Suchomlinovas.
Tokių žinių ypač reikia būsimiems chirurgams. O ir tiems, kam susidūrimas su mirusiojo kūnu padeda apsispręsti, tinka jam medicina ar geriau pasirinkti kitas studijas. Mat, kaip sako docentas, buvę atvejų, kai studentai alpdavo ir po tokio tyrinėjimo palikdavo mediciną.
Tik kūną universitetui dovanodavo žmonės retai. Todėl stebuklu universiteto atstovai vadina žinią, kad tautiečiai tampa sąmoningesni ir vis dažniau nori pasiaukoti dėl mokslo.
„Pernai, galima sakyti, buvo mūsų rekordas, kai mes sulaukėme devynių mirusių žmogaus kūnų. Mūsų donorų. Valios pareiškimų buvo apie septyniasdešimt. Taip pat tai buvo didžiausias skaičius, nes prieš tai mes turėdavome na taip dešimt penkiolika per metus“, – pasakoja A. Suchomlinovas.
Tiesa, užsienyje anatomijos studijoms savo kūnus aukoja dešimt kartų daugiau žmonių nei Lietuvoje. Kūną universitetui gali padovanoti ne tik tai apsisprendęs padaryti žmogus. Savo artimųjų kūnus gali padovanoti ir artimiausi giminės – tėvai, vaikai ar sutuoktinis. Kol kas drąsiausios – moterys, jos dažniau apsisprendžia kūną paaukoti anatomijos mokslui. Tokių moterų amžiaus vidurkis – šešiasdešimt septyneri metai.
Valkininkuose gyvenanti Vilma kaip tik viena iš norinčiųjų būti tyrinėjama po mirties sąrašo:
„Nu tik tam tikrus dalykus reikia žinoti, kad numirti geriau Lietuvoje. Tai negali būti savižudybė. Nes tada jau jie neima tokio kūno. Nu ir dabar galvoju, tas koronavirusas irgi, dabar labai nenorėjau mirti, nes, nu, jeigu nuo koronaviruso, tai tikrai neims.“
Pati moteris sako jau nuo paauglystės mąsčiusi apie tai, kad jos kūnas galėtų pasitarnauti gydant ligas, mat pati nuo vaikystės kamuojama cukrinio diabeto.
„Kai klasėje atsidūriau pati paskutinė, Kaune hormonais visaip ten norėjo pratempti mano ūgį. bet aš ne į ūgį, o į plotį, ir kažkaip tas diabetas, ir ta išvaizda, ir aš kompleksavau, ir labai sirgau, kaip ir visos mergaitės, kad aš čia ir maža, ir stora aš nežinojau, kaip ten tiksliai viskas vyksta, bet pagalvojau, jeigu po mirties mane ne tiesiog užkastų, o bet paimtų medikai, mokslininkai, nagrinėtų, kaip ten tas diabetas, tai gal kiti taip nevargtų“, – teigia būsima kūno donorė Vilma Radavičienė.
Net jei žmogus ir pareiškia valią tapti donoru, ne visada su tuo sutinka giminės. Vilma aiškina jau įspėjusi artimuosius, kad jos valia turės būti vykdoma. Tiesa, giminės, kaip sako moteris su jos noru nesutinka. Tad ar bus įvykdyta jos valia, kai ateis laikas, moteris abejoja.
„Dar ir dabar prieštarauja. Ir žinot kas skaudžiausia? Aš noriu apie tai kalbėti, kad tie žmonės, kurie kai man būna labai labai sunku, aš į juos tikrai nesikreipiu, jie taip gyvena, bet kodėl jie taip bruką savo nuomonę. Mane tai skaudina, mane gyvą skaudina, o po mirties man jau bus tas pats. Išdarinėkit ką norit. O dabar žinau, kad mes susikibtume žodžiais“, – kalbėjo V. Radavičienė.
Kai mediciniškai kūnas išnarpliojamas, kaip aiškina universiteto atstovai, jis kremuojamas ir laidojamas. Universitete jau saugomos trys tokios urnos su pelenais. Likusios, priklausomai nuo mirusiojo valios, gali būti atiduotos artimiesiems palaidoti. Jeigu artimųjų nėra arba šie neapsiima, laidoja universitetas. Tiesa, kol kas tai padaryti nėra paprasta.
Universitetas laukia iš Vilniaus savivaldybės žadėto kolumbariumo Antakalnio kapinėse. Tačiau savivaldybė atkerta, vargu ar tai įmanoma, miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas paaiškina, kodėl.
„Tai uždaros kapinės ir tiesiog nėra kur naujos kapavietės suformuoti. Ir norėjo net jie net ir Bernardinų kapinėse. Bet yra galimybės tokios, kokios yra. Mes jiems siūlėme, kur be problemų galima būtų įrengti, pavyzdžiui, šiuo atveju, Karveliškių kapinėse arba Liepynės kapinėse. Be jokių problemų galima būtų tai padaryti“, – sako savivaldybės atstovas Gintautas Runovičius.
Mokslininkai neslepia, nori ypatingos vietos laidoti mokslui nusipelniusius žmonės. Tad Antakalnio kapinių menininkų kalnelis būtų tinkamiausias. Urnos saugomos universiteto patalpose, kol atsiras tinkama vieta jas palaidoti. Mokslininkai aiškina, kad geriausia kūnus kremuoti ir laidoti kolumbariume, o ne žemėje. Mat prieš tyrinėjant jie laikomi formaline. O tai nuodinga medžiaga. Kūnų tyrinėjimas užtrunka nuo metų iki dešimties.
