Nepaisant to, šalyje per liepos mėnesį „prapuolė“ kone tūkstantis čia gyvenančių nelegalų. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad tai yra įrodymas, jog bandymai integruoti migrantus neveikia.
Pokalbis su NSGK pirmininku – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Nors džiaugiamės, kad jau pastatyta beveik 90 procentų sienos su Baltarusija, bet matome, kad pastarosiomis dienomis vėl padaugėjo nelegalių migrantų kiekis. Su kuo galėtume sieti tą padaugėjimą?
Pirmiausia, niekur nedingo tai, kad režimas organizuoja tuos srautus. Aišku, dabar skrydžiai su trečiomis šalimis yra nukirsti, bet migrantų bendruomenių likučiai vis dar yra Baltarusijoje ir juos organizuotai stumia ten, kur nėra tvoros, leidžia ir padeda karpyti mūsų tvorą ir lenda ten, kur yra tvora, bet nėra stebėjimo sistemų.
Reikia suvokti, kad tvora neišsprendžia 100 procentų problemos, bet leidžia pasieniečiams greitai sureaguoti, minimizuoti problemas ir juos atgrasyti arba apgręžti atgal. Tai yra labai svarbus dalykas. Kartu su sienos apsauga, manau, kad mes užkardysime bandymus sistemiškai.
Ar galime manyti, kad nelegalūs migrantai yra stumiami būtent į tuos 20 kilometrų, kur nėra sienos? Ar ten yra padidintos pasieniečių pajėgos? Kokį plotą apima mūsų vaizdo stebėjimo sistemos?
Vaizdo stebėjimą turime 60 procentų pasienio su Baltarusija. Iki metų galo planuojame turėti visą 100 procentų – yra tokia ambicija. Pasiankstinome procesą 4 metais. Nepasivėlinome, kaip įprastai būna, bet pasiankstinome.
Kaip minėjau, viena vertus jie karpo jau stovinčią tvorą arba ieško vietų, kur jos dar nėra. Ir juos baltarusių pasieniečiai nukreipinėja, nes nuolat stebi, kaip vykdomas procesas mūsų pusėje – ar yra tvora, ar yra stebėjimo sistemos ir juos orientuoja. Kai viską turėsime, problema bus išspręsta.
Bet kaip dabar yra? Ar ten yra didesnė mūsų pasieniečių koncentracija?
Tikrai taip. Pavyzdžiui, yra Adutiškio pasienio ruožas, kur yra daugiausia bandymų pažeisti mūsų sieną, ir ten yra daugiau pajėgumų. Pietiniuose regionuose kartu dirba ir krašto apsaugos savanoriškos pajėgos. Turbūt mes viduje vėl pradėsime diskusijas, kad padaugėjus migrantų bandymų veržtis į Lietuvos teritoriją, kariuomenė galėtų dar daugiau padėti mums ne tik Lietuvos pietuose, bet ir kituose regionuose. Diskusija vyksta. Jeigu išteklių reikės, tikiuosi, kad rasime sprendimą.
Liepos pradžioje Lietuvoje buvo berods 2400 nelegalių migrantų, dabar – beveik tūkstančiu mažiau. Tai kur jie per mėnesį dingo?
Norisi tikėti, kad išvažiavo namo. Bet turbūt tai būtų pernelyg romantizuotas vertinimas. Aš visą laiką sakiau, kad kai mes neberibosime jų judėjimo laisvės – o aš buvau iš tų, kurie sakė, kad reikia pratęsti bent 18 mėnesių – po 12 mėnesių jie turi teisę išeiti iš centrų ir turėtų per 24 valandas grįžti registruotis. Jie to daugeliu atveju nepadaro. Tai, matyt, jie važiuoja ten, kur buvo jų tikslas – Vakarų Europa.
Ten yra jų bendruomenės, jų šeimos, jų giminės. Dalis jų yra sulaikoma Vokietijoje, dalis grąžinami į Lietuvą, bet tai yra labai nedidelė dalis. Todėl tikėtis, kad jie visi grįš į Lietuvą, būtų labai sudėtinga. Turbūt tai aiškus signalas visiems, kurie kalba, kad reikia integracijos programų, reikia duot darbo, kad visa tai neveikia. Jie mato tikslą, žino, ko nori, ir išvažiuoja.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
