Vilkaviškio parapijai priklausančių Pažėrų klebonas demonstruoja kaip yra siuvami pakinktai arkliams. 86 metų Kazimieras Skučas, Prienų rajone Veiveriuose, įkūrė rimorystės muziejų. Rimoriaus amatas kunigui puikiai žinomas – iki dabar tuo užsiima. Pažintis su seniau labai paklausiu darbu prasideda nuo odos, iš kurios daromi pakinktai. Tinka ne bet kokia.
„Taip, jaučio arba karvės. Tik ne arklio ir ne kiaulės. Taip. Jau tokį pasiuvi ir nenutrauks jau niekas“, – sako kunigas Kazimieras Skučas.
Rimorius – tai žmogus siuvantis pakinktus arkliams. Anksčiau be jo neišsiversdavo nė vienas nei smulkus, nei stambesnis ūkis. Arklius turėdavo visi. Gyvulys ir laukus dirbdavo, ir kaip transporto priemonė tarnavo. Beveik visi klebono surinkti eksponatai – šimto ir daugiau metų. Štai kunigas Kazimieras rodo pančius. Jie pradėti gaminti po Pirmojo pasaulinio karo. Esą tuomet klestėjo arkliavagystės.
„Po Pirmojo pasaulinio karo masiškai vogdavo arklius ir varydavo į Vokietiją. Šiauliuose paskelbė turgavietėje, kad bus pakartas vienas arkliavagis. Taip ir įvyko. Taip ir įvykdė. Nuo tada visi vogimai baigėsi“, – pasakoja K. Skučas.
Kunigas sako, kad prie visų muziejaus eksponatų yra prisilietęs asmeniškai. Juos reikėjo restauruoti – buvo suplyšę ar sulūžę. Tai Kazimierui Skučui – ne problema. Jaunystėje mokėsi batsiuvio amato.
„Per nelaimę. Pokario laikais buvo labai avalynės klausimas. Naujų batų nebuvo pirkti. Reikėjo senus taisyti. Tai mes su broliu nusprendėme specialybės mokytis“, – teigia K. Skučas.
Tačiau batsiuvio darbas Kazimierui nebuvo prie širdies. Nuo mažumės labai mylėjo arklius, tad ir nusprendė tapti rimoriumi. Šis darbas taip pat buvo labai paklausus. Arklių buvo daug, tad ir pakinktų reikėjo daug. Beje, nauji pakinktai prieškario laikais kainuodavo 100 litų. Už tiek pinigų tuo metu išeidavo pora gerų karvių.
„Tėviškėje buvo karo fondo arkliai. 10 arklių jaunų buvo. Juos reikėjo apmokyti. Jauni arkliai, dažnai sutraukydavo pakinktus, juos reikėdavao taisyti. Tai čia būdavo mano pagrindinis darbas“, – kalbėjo K. Skučas.
Rimoriaus amato 86 metų kunigas nemetė iki šiol. Turi savo dirbtuves ir ten taiso arklių pakinktus. Darbas nelengvas, sako Kazimieras. Reikia nemažai jėgos ir, žinoma, kantrybės. Tačiau tai kunigo nevargina. Priešingai: esą pailsi.
„Čia liga. Būna ir blogesnių ligų, o aš dar pasiguodžiu, kad dar ne pati blogiausia liga. Ir senatvėje nepaleidžia. Man 86 metai, bet dar knieti kažką pasiūti. Tai jei kas domėtųsi – pasiūčiau dar ką“, – sako K. Skučas.
Kunigo muziejuje be pakinktų nemažai ir įvairiausių karietų. Nuo seniausios iki prašmatniausios. Vienam vežimui – 150 metų. Klebonas Kazimieras kadaise jį nusipirko, susiremontavo ir pas parapijiečius važinėdavo. Kita karieta – paties kunigo daryta. Juokauta, kad tai senovinis limuzinas, mat į vežimą gali tilpti daugiau žmonių nei į įprastą karietą.
Dar viena karieta – prabangiausias muziejaus eksponatas. Ją kunigas parsigabeno iš Lenkijos. Vežimui – maždaug šimtas metų. Kunigui ji nepigiai atsiėjo: kainavo 10 000 eurų. Beje, pastato, kuriame įkurtas rimorystės muziejus, statybas finansavo klebono pusseserė, gyvenanti Amerikoje.
Klebonas sako, kad niekada neskaičiavo kiek muziejuje turi eksponatų. Rinkti juos pradėjo prieš pusšimtį metų. Tuomet apie nuosavą muziejų net nesvajojo. Nors apie rimoriaus amatą žmonės dabar mažai ką žino, meilė žirgams, anot kunigo, niekur nedingo. Jis ir pats neretai dar sėda į karietą ir rieda pas parapijiečius. Iki šiol laiko keturis žirgus. O per Žolines Pažėrų bažnyčioje esą suvažiuoja ir daugiau vežimų.
„Kokios penkios šešios karietos ir visi pripažįsta, kad gražus daiktas, senovinis. Ir pakinktus ir arklius gražius reikia retkarčiais parodyti žmonėms“, – pasakoja K. Skučas.
Beje, kunigo žiniomis, dabar Lietuvoje nebėra nė vieno rimoriaus, kuris dar siūtų pakinktus. Vienas šio seno amato žinovas gyveno netoli Marijampolės ir iki gilios senatvės dirbo. Dabar vyras dienas leidžia slaugos namuose.
