Klebonas priglaudė daugiau nei pusšimtį benamių šunų ir katinų. Kai kurie nuo kunigo nesitraukia nė per žingsnį, tad dalyvauja ir pamaldose. Keturkojai išmoko atsidaryti ir bažnyčios duris, jei kartais kas sugalvoja neįsileisti jų į vidų.
Po bažnyčią laisvai vaikščiojantys šunys ir katės – įprastas Varėnos rajone, BabrIškės kaimo bažnytėlėje. Nuo altoriaus klebonas nukelia katiną. Jie mėgsta čia užšokti.
Tai – labai maža dalis BabrIškių klebono Pranciškaus Čivilio augintinių. Iš viso kunigas augina apie 50 šunų ir maždaug 15 katinų. Visi jie – priglausti. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių keturkojų atsisakė tikrieji šeimininkai ir jie pateko į klebono namus.
Kunigas nėra įkūręs prieglaudos. Ir sako anksčiau net negalvojo, kad turės tokią galybę keturkojų. Maždaug prieš 30 metų klebono kieme atsirado vienas šuo, paskui kitas, vėliau trečias ir taip procesas įsibėgėjo nevaldomai.
„Kai antras atsirado, truputį neramu buvo – kaip aš čia susitvarkysiu su jais, tiek rūpesčių bus su dviem šuniukais. O paskui kaip šeimoje – penktas, šeštas vaikas. Jau visiškai nesvarbu ar 55 ar 51 jau jokių problemų“, – sako klebonas Pranciškus Čivilis.
Klebonas pasakoja, kad keturkojai pas jį atkeliauja įvairiais būdais. Kartais kas nors randa benamį gyvūną ir atveža čia. Kai kada pats klebonas pasiima neprižiūrimą ar net skriaudžiamą gyvūną. Kol kas vietos čia visiems užtenka.
„Aš galvoju, kad jei jau žmogus nenori, tai nemyli. O jeigu nemyli, tai ten tas santykis su žmogumi, tai abiem yra kančia. Tegu keliauja, kur myli“, – pasakoja P. Čivilis.
Darbo tokiame ūkyje nemažai, pasakoja klebonas. Be savanorių, kurie padeda tvarkytis su keturkojais, būtų sunku. Šunis, katinus reikia ne tik pašerti, bet ir maudyti, nemažai jų vežami į gyvūnų kirpyklas ar sunegalavus – pas veterinarijos gydytojus. Ir visi čia atkeliauja su savomis įdomiomis, o dažnai ir skaudžiomis istorijomis.
„Kai būna sužaloti, žinot, kaip yra. Vieną turėjau, buvo šautas, peršautas kaklas buvo. Miške jisai buvo, ten tos musės, lervos jau buvo pridėję kirmėlių daug. Neturėjau nieko po ranka, tai alkoholio. Atskiedėme su vandeniu virintu. Tai daktaras dar pagyrė mane, sako, šaunuolis“, – teigia P. Čivilis.
Klebonas pasakoja, kad kai kurie šunys ir katinai dalyvauja mišiose arba vestuvių, krikštynų ceremonijose. Esą per tiek metų, kiek globoja gyvūnus, nė karto nėra išgirdęs pikto žodžio, kad įleidžia keturkojus į bažnyčią. Kunigas Pranciškus jų specialiai nekviečia, patys subėga, išgirdę ar pamatę besirenkančius žmones. O jei kas uždaro bažnyčios duris – gyvūnai jas atsikrapšto ir vis tiek patenka į vidų.
„Jie prisistato ar krikštynos ar vestuvės. Liusytė, tai jinai jau pirmiausia prisistato. Džiaugiasi, vaikams ypatingai įdomu. Jie tokie neagresyvūs, labai ir bažnyčioje gražiai elgiasi. Ir per mišias kartais būna. Tai atsiprašau, gal kam nepatinka“, – kalbėjo P. Čivilis.
Vieno, mylimiausio gyvūno, klebonas sako neturintis. Visi be galo mylimi. Net jei kas prašytų atiduoti šunį ar katiną, kunigas sako, kad neduotų. Tai – tikri šeimos nariai.
„Man tai tie šuneliai ne stebuklas, kad jų čia daug. Bet man pačiam stebuklas, kaip aš juos išmaitinu. Atsiranda ir žmonių. Jeigu meilėje, tai šeimoje ir duona skalsesnė būna. Kartais daug visko būna, bet neužtenka. O čia kažkaip užtenka. Peržiūrėkit, nėra labai padžiūvusių, klipatėlių nesimato, ar ne?“, – sako P. Čivilis.
Šioje parapijoje klebonas Pranciškus Čivilis tarnauja jau 35-erius metus. Sako, jei dabar būtų nutarta jį perkelti į kitą parapiją, nė nesudvejotų – visi 50 šunų ir keliolika kačių, keliautų kartu su juo. Nė vieno nepaliktų ir niekam neatiduotų.
