Ministerija ir savivalda pagaliau prabilo, kad gal ir vertėtų antram gyvenimui prikelti išparceliuotus apgriuvusius sovietinius bunkerius. O kai kurie tautiečiai patys leidžiasi į priedangos vietų paieškas, tik rezultatai nebūtinai džiugina.
„Prašau, čia yra kolektyvinės apsaugos priemonė, durys užrakintos“, – vilnietė Aurelija, prasidėjus karui Ukrainoje, nusprendė savo akimis įsitikinti, kur pavojaus atveju galėtų slėptis netoli namų. Tačiau patyrinėjusi rezultatais neliko sužavėta.
„Pirmoji vieta užrakinta devyniom spynom ir ganėtinai seniai privatizuota. O kita – avarinės būklės ir ten buvę žmonės ganėtinai nustebo, kad čia galėtų kas nors slėptis“, – kalba vilnietė Aurelija Lapėnaitė.
Kai kur priedangos vieta tapo pramogų vieta: „Pabėgimų kambarys.“
Aurelijos teigimu, žemėlapyje, kuris žymi kolektyvinės apsaugos statinius, šių adresų net nėra, tačiau ant pastatų trikampiai ženklai likę, o tai klaidina. Paieškoms nedavus rezultatų vilnietė galiausiai nusižiūrėjo draugės požeminę aikštelę. Už keturių kilometrų nuo namų.
„Oro pavojaus, karinio pavojaus atveju mes neturim plano, neturim tinkamų vietų. Tos vietos, kurios pažymėtos, net jei pažymėtos klaidingai, jos konceptualiai netinka, mokyklų sporto, aktų salės nėra tinkamos tokiems atvejams“, – sako Aurelija.
Nuo aviacinių atakų galbūt apsaugotų statiniai, kaip Šnipiškių bunkeriai, statyti beveik prieš šimtmetį, tai lenkų palikimas. Žadėta rekreacine zona ar „Mamuto parku“ ši vieta vis dar netapo. Kai kurie įėjimai užmūryti, kiti atviri, bet apgriuvę ir virtę benamių landynėmis.
Ši vieta turbūt labiausiai panaši į tai, ką žmonės įsivaizduoja bunkeriu. Tačiau savivaldybė dievagojasi, kad jau seniai šie bunkeriai priklauso ne jai, o privatiems asmenims.
Vilniaus miesto savivaldybė ne sykį aiškino, kad jokių slėptuvių nevaldo. Kadangi dešimtmečius jos niekam nerūpėjo, o karas atrodė amžiams likęs tik vadovėliuose, savivaldybės slėptuves tiesiog išpardavė. Visgi Vidaus reikalų ministerija jau užsimena, kad tokias ar kitur miestuose esančias slėptuves vertėtų peržiūrėti.
„Inventorizuoti matyčiau prasmę. Antras žingsnis, ką būtų galima padaryti, jis užprogramuotas ir teisės aktuose – konkreti savivaldybė, turėdama skaičių ir vietas, galėtų turėti sutartį su patalpų savininku ir tam tikrais atvejais panaudoti patalpas pagal paskirtį“, – teigia vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas.
Toną švelnina ir savivaldybė.
„Kreiptumės į privačius asmenis, ieškotume tokios galimybės. Jeigu atsirastų norinčių, kurie suteiktų slėptuves, naudotume, aišku“, – kalba civilinės saugos skyriaus vedėjas Modestas Rudys.
O Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas skelbia, kad kolektyvinės apsaugos statinių rūsiuose pavojaus atvejų pasislėpti tilptų 9 procentai žmonių. Iš 2000-ių tokių statinių Lietuvoje rūsį ar cokolinį aukštą turi 1200. Dar per 30 proc. gyventojų galėtų slėptis antžeminėse patalpose. Dažniausiai tai mokyklų sporto ar aktų salės. O tokios patalpos nuo oro antskrydžių neapsaugotų.
„Mūsų prielaida – kad rūsiai ir cokoliniai aukštai visų pirma pranašumą gyventojų gyvybei ir sveikatai suteikia dėl oro pavojaus. Kalbam apie viršslėgį, sprogmens sukeliamą skeveldrų poveikį ir pan“, – aiškina departamento atstovas Mindaugas Kanapickas.
Likusieji daugiau kaip milijonas žmonių priedangos turėtų ieškotis individualių namų ar daugiabučių rūsiuose, požeminėse automobilių aikštelėse. Tačiau tokių patalpų tarnybos neinventorizuos. Asmeniniai rūsiai – asmeninis reikalas.
„Jau teko ne vieną kartą girdėti, kad balandis – švaros mėnuo, organizuojasi akcijas išsinešti rakandus, kas sukaupta. Tai yra labai skatintina“, – sako M. Kanapickas.
Pasak Registrų centro, Lietuvoje rūsius ar cokolinius aukštus turi 200 tūkst. pastatų. Tarnybos pabrėžia, kad realios karinės grėsmės mūsų šaliai šiuo metu nėra.
