Nedžiugina ir kitos prognozės – neva per trisdešimt metų trumparegystė vargins kas antrą gyventoją.
Vienuolikmetė Oresta akinius nešioja jau kelerius metus. Besimokant nuotoliniu būdu ir visą dieną žiūrint į ekraną, anot mergaitės, akys labai pavargdavo, o pailsint jų nebūdavo kur, į lauką juk neisi. O ir jos klasiokai, jei žiūrėdavo ne į kompiuterį, susirasdavo kitą ekraną.
„Neina į pertraukas, jie eina ant telefonų ant sykio sėdėti“, – pasakoja mergaitė.
Nors Orestos klasėje akinius nešioja tik keli jos klasiokai, jos jaunesnės sesers Otilijos klasėje akinius nešioja net pusę vaikų. O telefonų iš rankų nepaleidžia net ir grįžę į mokyklą.
„Labai daug vaikų per pertraukas išsitraukia telefonus ir pradeda žaisti, o mokytoja paskui labai pyksta, nes mūsų mokytoja pati jau nešioja akinius“, – teigia ji.
Mergaičių mama sako, kad su dukromis dėl laiko, kiek joms galima būti prie ekranų, tenka pasiginčyti. Vaikai tai ypač mėgsta. O grįžus į klases pasimatė ir to pasekmės.
„Ir klasėje yra mergaitė, kuri vat po karantino parėjo tiesiog su akiniais, nes akytės pablogėjo“, – tikina mama Laura.
O per karantiną vaikai prie ekranų praleisdavo kone visą dieną. Aštuntokas Deimantas, kuris anksčiau puikiai matė, prie kompiuterio per dieną praleisdavo 10–11 valandų ir šiandien.
„Blogiau į tolį žiūriu, pats tai pastebėjau. Apskritai keista pasidarė“, – kalba jis.
Deimanto klasiokas Vilius akinius jau nešioja, bet ir jis pastebėjo, kad rega suprastėjo pusę dioptrijos. Tiesa, Vilius pripažįsta, kad labai daug laiko žiūrėjo į kompiuterio ekraną ne tik mokydamasis nuotoliniu būdu, bet ir žaisdamas kompiuterinius žaidimus.
„Pražaisdavau vos ne pusę maždaug likusios dienos su draugais, nes kaip ir nebuvo daugiau jokių tokių dalykų, kuriuos mes galėjom nuveikti“, – sako aštuntokas Vilius.
Kad vaikų regėjimas yra suprastėjęs pastebėjo ir mokytojai.
„Atsirado tėvelių prašymų, kad vadovai pasodintų vaikus į vietas arčiau lentos. Tai tokių prašymų buvo, ko anksčiau niekada praktiškai nebūdavo“, – teigia istorijos mokytoja Auksė Michailinaitė.
Į pamokas, anot mokytojų, iš 20-ies mokinių bent 3–4 grįžo su akiniais.
„Tikrai regėjimas yra suprastėjęs. Vaikai, iš tikrųjų, per nuotolines pamokas skundėsi, kad yra sunkumų, būtent skauda akytes, kad skauda galvą“, – pasakoja tikybos mokytoja Nijolė Gornatkevičienė.
Vaikų regėjimu susirūpinę tėvai užplūdo ir medikus. Anot jų, daugiausia vaikai skundžiasi, kad blogai mato į tolį.
„Kai patikrinom regėjimą, apie 25 procentai vaikų turi pablogėjusį. Net gi tie, kurie praeitais metais matė puikiai, pablogėjimas gali būti, net kas mane kartais stebina, per pusę“, – aiškina Šeškinės poliklinikos vaikų gydytoja Audra Leipuvienė.
Žymiai daugiau pacientų sulaukia ir Santaros klinikų oftalmologė. Vieni vaikai skundžiasi akių nuovargiu – jiems liejasi vaizdas, norisi užsimerkti, o kiti iš gydytojo kabineto išeina jau ir su receptu pirmiesiems akiniams. Anot gydytojos, matymo į tolį sutrikimai per kelis dešimtmečius labai paankstėjo. Jei anksčiau trumparegystė prasidėdavo maždaug nuo 12, tai tada ja serga ikimokyklinukai, bet nėra dėl ko stebėtis.
„2–3 metų vaikus jau ir pratinami prie ekranų. Jie mokomi išmanių žaidimų, tėveliai didžiuojasi. Kai kurie vaikai nevalgūs, tai tėvai sprendžia nevalgymo problemą ir gi rodydami filmukus išmaniajame telefone arba planšetėje. Tai ta priklausomybė jau formuojama nuo pat pat mažiausių dienų“, – sako Santaros klinikų gydytoja–oftalmologė Aušrinė Misevičė.
Daugiausia trumparegių yra Rytų Azijos šalyse – jų ten net 80 procentų. Europos šalyse – 20–25 procentai. O su laiku jų tik daugės. Remiantis pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, 2050-aisias nematančių į tolį žmonių skaičius padvigubės. Tai reiškia, kad kas antras žmogus bus trumparegis.
