O į ją, anot kariškių, jau dairosi ne tik rusai, bet ir baltarusiai. Mat Baltarusijoje jau ne vienerius metus platinamas naratyvas, kad Vilnius yra ne Lietuvos, o būtent Baltarusijos miestas.
Kol Kremliaus karo mašina laužosi dantis Ukrainoje, už gynybą atsakingi mūsų politikai, ekspertai ir buvę kariai įsitikinę – ruoštis galimai Rusijos agresijai turime ir mes. Ir tą daryti turi ne tik kariai, bet ir visi piliečiai.
„Įvykus dienai X, ką rodo mūsų istorija, ar tai būtų 1944 metai, ar 1918 metai, ar 1991 metai, žmonės ateina priešintis agresijai, dažnai žmonės, apie kuriuos mes net nežinome nieko šiandien, kurie nėra struktūrose, jie ateina, nori imti ginklą, ir stoti ginti savo laisvę ir savo valstybę“, – teigė buvęs specialiųjų operacijų pajėgų vadas Saulius Guzevičius.
„Jeigu 200–300 tūkstančių Lietuvos žmonių turėtų įgūdžius, o su tais įgūdžiais atsirastų ir valia priešintis, arba per valią priešintis, noras įgyti įgūdžių, tai būtų daug. Tai valia atgrasinti priešą nuo tai, kad savo purvinais batais nebandytų kelti kojos į mūsų žemę“, – tvirtino nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Anot ekspertų, naivu galvoti, kad esame saugūs ir dėl to nereikia ruoštis. Štai rytinėse kaimynėse jau kuris laikas žmonėms į galvą kalama, kad Vilnius – visai ne lietuvių miestas.
„Mes rytuose turime jau paruoštą naratyvą su aiškia labai teritorine pretenzija į mūsų sostinę Vilnių. Ten yra suformuota nuo Kremliaus, Dugino iki Baltarusijos, kad viduramžiais Lietuvos Karalystė sukurta baltarusių, mes nieko bendro su tuo neturime, todėl Vilnius turi priklausyti Baltarusijai ir per kiekvienas „Zapad“ pratybas aktyviąją fazę mes tą girdime“, – sakė S. Guzevičius.
Karo Ukrainoje pavyzdys parodė, kad vieninga ir atkirtį okupantui pasiryžusi duoti tauta, ne tik kariai, bet ir civiliai, tampa ta jėga, kurios rusai negali nugalėti ir palaužti. Todėl dar pernai Seime priimta žmonių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija. Atitinkamus mokymus, anot Kasčiūno, jau baigė keliolika tūkstančių lietuvių.
„Bet kurioje šalyje apie 2 procentai žmonių turi įsipareigojimus šalies gynybai. Tai kariškiai, politikai, pareigūnai. 98 procentai tokių įsipareigojimų neturi. Visuotinio pasipriešinimo idėja yra sudaryti šalies gynimo galimybes kuo didesnei daliai iš tų 98 procentų žmonių. Tai yra jų natūrali teisė, bet jie turi turėti galimybę tai daryti“, – sakė NATO atstovas Byronas Harperis.
„Šiandien mes neturime tos prabangos daryti tos takoskyros tarp kariuomenės ir visuomenės, o, kita vertus, mes turime, atrodo, visas galimybes ir resursus, kalbėti, kad tiek kariuomenė, tiek ir visuomenė gali būti rengiama paraleliai“, – teigė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.
Norima gyventojus apmokyti, kaip priešintis ir ginklu, ir be jo, jeigu okupantai įžengtų į mūsų šalį.
„Platus spektras – nuo tokio dalyko, kaip pranešti apie tai, kur yra priešo pajėgos, mūsų pajėgoms, iki gerosios, draugiškos diversijos prieš priešo pajėgas“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
„Bet kokia kariuomenė, neturėdama visuomenės paramos, kokia ji būtų profesionali, ji pasmerkta žlugti. Ir jeigu 1944-1953-iais mūsų Žaliukai nebūtų turėję visuomenės paramos, kur jie gavo viską, maistą, drabužius, informacinį palaikymą ir svarbiausia moralinį palaikymą, jie pagal visus paskaičiavimus, galėjo atsilaikyti kelis mėnesius, jeigu to nebūtų buvę, o jie atsilaikė 10 praktiškai“, – teigė S. Guzevičius.
Atrasti vietą gynybos planuose nori ir ginklų savininkų asociacija.
„Tai yra milžiniškas potencialas, kuris sumaniai panaudotas, galbūt kariuomenės, galbūt specialiųjų pajėgų, galbūt policijos, ar pasieniečių, gali tapti efektyviai talkininkais“, – tikino ginklų savininkų asociacijos vadovas Arūnas Marcinkevičius.
Ekspertai pažymi, kad politikų ir kariškių uždavinys ne tik suteikti žinias ir įgūdžius piliečiams, bet ir parengti planus, kaip atėjus dienai X, jie bus pasitelkti. Seimo priimtoje strategijoje iškeltas tikslas, kad 2035-aisiais, 6 iš 10-ies lietuvių, prireikus, valstybę gintų ginklu. O neginkluotam pasipriešinimui būtų pasiryžę bent 7 iš 10-ies gyventojų.
