O draugai aktorių prisimena kiekvienas ypatingai – dalijasi šiltomis, kartais netgi juokingomis praeities akimirkomis. Tačiau visus vienija bendras prisiminimas – išskirtinis aktoriaus talentas ir nenumaldomas gyvenimo džiaugsmas.
Penktadienį už ikoniškąjį svieto lygintojo vaidmenį įkūnijusį aktorių Vytautą Tomkų Vilniaus arkikatedroje bazilikoje meldžiasi susirinkusieji. Jo giminės ir artimieji garbaus amžiaus aktorių atėjo išlydėti į paskutinę kelionę.
Vieta – simboliška, kadaise Tomkus režisieriaus Henriko Vancevčiaus pastatytame spektaklyje „Katedra“ vaidino šio statinio architektą – Lauryną Stuoką-Gucevičių.
„Tėtis tą vaidmenį vaidindavo labai puikiai, įsijautęs. Verkdavau ne tik aš, bet visa salė. Dramatizmas drebindavo orą“, – prisimena aktoriaus dukra Dovilė Tomkutė.
Aktoriaus žmona, teatro aktorė Lilija Mulevičienė-Tomkienė graudinasi ir sako, kad per naujuosius jiedu švęstų 60-ąsias vedybų metines. Pasakoja, kad kartu su Vytautu jie nuo pat studentavimo laiku.
„Kartu žengėm ir žengėm koja kojon, bet jis daugiau žinomas, kadangi jį filmuodavo, o mane ne, aš netikau, slaviška buvau, ne lietuviška, ne geltona, ne mėlynakė, o jam patikau“, – kalba aktoriaus žmona Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė.
Lilija neslepia – gyvenimas kartu buvo ryškus, įvairiaspalvis, vietomis – sudėtingas.
„Aktorius su aktorium, tai reikia manyti“, – sako L. Mulevičiūtė-Tomkienė.
Menininko dukra Dovilė prisimena, kaip tėčio gimtadienį šeima švęsdavo kasmet. Šventė vykdavo kaime, prie ežero kranto. Suvažiuodavo giminės, draugai, artimieji.
„O šiandien tėvelio gimtadienį, kartu ir laidotuves, minime Vilniaus Katedroje. Jausmai prieštaringi, turbūt dar nesuprantam, kas yra mūsų viduje. Procesas buvo toks ilgas, varginantis, aišku, laidotuvių organizavimas. Šiandien mano širdis labai džiaugiasi, nes tėtis būtų nepaprastai laimingas, nustebęs, ir manau, kad pagerbtas, ir šypsotųsi sau į ūsą, jis gal tai ir daro, kad šiandien Katedros durys atvertos jam, ir kad žmonės renkasi pagerbti jo“, – tvirtina D. Tomkutė.
1961-aisiais, 21 metų, Radviliškyje gimęs Vytautas Tomkus, pradėjo studijuoti tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Vėliau dirbo Kauno, Šiaulių ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vieni ryškiausių suvaidintų personažų teatre buvo Falstafas – spektaklyje pagal Šekspyro„Vindzoro šmaikštuoles“, Žaldokas – pagal Dauguviečio „Žaldokynę“ bei Klarensas, pagal Šekspyro „Ričardą III“.
1962-aisiais prasidėjo jo kino karjera, o dar po 11 metų aktorius įkūnijo legenda tapusi Tado Blindos – žemaičių plėšikų vado, kovotojo už teisybę, personažą, 4 dalių filme. Šį vaidmenį Tomkus vadino savo mylimiausiu.
Tarti sudie atėjusi teatro ir kino aktorė Dalia Michelevičiūtė su aktoriumi dalijosi sceną, vaidindama spektaklyje „Ričardas III“. Ji prisimena aktorių, kaip ypatingos sielos žmogų.
„Visada jo draugijoje buvo smagu, jis buvo džiugios dvasios ir labai viltingas žmogus“, – sako D. Michelevičiūtė.
Skambant muzikai iš Tado Blindos Antakalnio kapinėse, išlydėti menininką susirinko teatro, kino, bei tiesiog – gyvenimo bendražygiai ir dalijosi jautriais prisiminimais…
„Šviesios sielos žmogus, į kurį galima žiūrėti, ir, ko gero, eiti paskui. Kas ką bekalbėtų, bet mes turim kiekvienas savy tą vaiką. Tai jo tas vaikas buvo gana suaugęs ir labai geras ir švelnus visiem, aš jį vadinu prikelėjas, žmonių kėlėjas“, – kalba aktorius Vytautas Rumšas.
„Atminty išliks kaip čiut čiut pasileidęs, o įkalantis, visados kompaneiskas, tikras žvejys, savo Baluoše, tai yra Vytautas“, – prisimena aktorius Albinas Arkauskas.
„Tai buvo ir bus vienas didžiausių mūsų gamtos apdovanotų aktorių, nuo gimimo iki pabaigos“, – tvirtina aktorius Adolfas Večerskis.
„Amžinas atilsis Vytui, kaip vienam iš žvaigždžių švietusių žemėje, o dabar danguje“, – sako aktorė Viola Večerskienė.
Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje amžinosios ramybės atgula amžinai lietuvių širdyse išliksiantis Vytautas Tomkus.
