Ministrų kabinetas pirmadienį posėdyje iš esmės pritarė Seime svarstomam įstatymo projektui, kuris reglamentuoja šio fondo steigimą ir jo administravimą.
Vyriausybės nutarimo projektą rengusi Ūkio ministerija siūlo, kad atleidimo dieną nuo 5 iki 10 metų darbovietėje išdirbęs asmuo iš fondo gautų vieno vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio ilgalaikio darbo išmoką, išdirbęs 10-20 metų - dviejų vidutinių mėnesio atlyginimų išmoką, o daugiau nei 20 metų - trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų išmoką.
Praėjusių metų gruodį Seimas pradėjo svarstyti Ilgalaikio darbo išmokų fondo įstatymą, numatantį, kad Seimui priėmus naująjį Darbo kodeksą, ateityje iš specialaus fondo būtų mokamos išmokos darbo ne dėl savo kaltės netekusiems gyventojams.
Tikimasi, kad fondas pradės veikti ne anksčiau kaip 2017 metais. Ūkio ministerija siūlo, kad įstatymas įsigaliotų nuo kitų metų sausio.
Įstatymo projektą Seime užregistravo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė bei valdantiesiems priklausančių socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ frakcijų vadovai Irena Šiaulienė, Kęstutis Daukšys ir Petras Gražulis. Įstatymo projekte numatyta, kad išmoka negalės viršyti Statistikos departamento skelbiamo ketvirčio šalies ūkio pusantro vidutinio darbo užmokesčio, kuris dabar siekia 735,1 euro.
Ilgalaikio darbo išmokos būtų apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu bei „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis.
Projekte numatyta, kad fondo lėšas sudarys darbdavių įmokos, o įmonės ir darbuotojai galės mokėti ir savanoriškas įmokas, kurios negalės būti mažesnės nei 0,1 proc. ir viršyti 1 proc. pajamų, nuo kurių būtų mokamos „Sodros“ įmokos. Įmokos dydį nustatytų fondo taryba, o jeigu ji nesutars, būtų taikomas maksimalus tarifas.
Išmokas iš tokio fondo galėtų gauti žmogus tada, kai jis per tris mėnesius neįsidarbina. Teisės į ją netektų tie atleisti darbuotojai, kurie įsidarbintų su jį atleidusiu
