Iš lietuviškos pensijos ne tik oriai nepragyvenantys, bet ir komunalinių mokesčių neišgalintys susimokėti senjorai, užuot ramiai ilsėjęsi, renkasi tarnystę savo bendraamžiams užsienyje.
Kūdikių, senelių ir neįgaliųjų slauga, darbas pomidorų šiltnamiuose, gėlių plantacijose – Lietuvos pensininkai nesirenka, kur lenkti nugarą. Už sotesnį kąsnį Lietuvoje likusiems vaikams, už plastikinius langus nuo sovietmečio remonto nemačiusiam butui ar už tai, kad sugrįžę į tėvynę leistų sau pakloti du šimtus litų už batus, kokius dėvi senjorai užsienyje.
Hidrotechnikės specialybę turinti panevėžietė 62-ejų Staselė per 32-ejus metus užsidirbo 680 litų pensiją. Tačiau viena gyvenanti senjora tvirtina prieš trejetą metų prikalbinta pažįstamos į Vokietiją slaugyti psichikos liga sergančios bendraamžės išvažiavo ne todėl, kad sunkiai sudūrė galus.
„Pirmą kartą važiavau iš kvailumo“, – juokauja Staselė.
Panevėžietės gyvenimas jau kuris laikas padalytas į dvi dalis: tarnaitės Vokietijoje ir pensininkės Lietuvoje.
Maždaug kas trejetą mėnesių Staselė, susikrovusi lagaminus, mikroautobusu leidžiasi į ilgiau nei parą trunkančią kelionę iki Haidelbergo miestelio Vokietijoje.
Vokiečių kalbos nemokanti panevėžietė tris mėnesius ten prižiūri didžiuliame trijų aukštų name vieną gyvenančią 72-ejų psichikos ligonę. Kadaise penkias kalbas mokėjusi turtinga vokietė, užsiėmusi labdara, turėjusi aukštą padėtį visuomenėje dabar nesiorientuoja aplinkoje, neatpažįsta net artimųjų, negeba ištarti nė žodžio. Vienintelis jos leidžiamas garsas – ausį veriantis šauksmas, kartais peraugantis į klyksmą. Pasak Staselės, serganti vokietė pastaraisiais metais šaukia vis dažniau, būna dienų, kai namai nutyla tik ligonei užmigus.
Ligonei slaugyti artimieji nuolatos samdo dvi vyresnio amžiaus lietuves, tačiau Staselei neretai tenka su ja pasilikti keletui dienų vienai.
„Mano ligonė už mane stambesnė ir fiziškai daug stipresnė. Ji visąlaik nori eiti. Du kartus per dieną tenka išvesti pasivaikščioti į miestelį. Anksčiau stipriai laikydavau jai už parankės, bet dabar to nebeužtenka. Vokietė pradėjo čiulpti kitos rankos pirštą, todėl reikia žiūrėti, kad esant vėsiam orui nenusidraskytų pirštinių, neįsikąstų“, – pasakojo Staselė.
Be varginamų pasivaikščiojimų, panevėžietė privalo ligonę maudyti, valgydinti, sugirdyti jai vaistus, gaminti, tvarkyti namus, nueiti apsipirkti.
Kaskart po trijų Vokietijoje praleistų mėnesių smulkaus sudėjimo panevėžietė namo sugrįžta netekusi bent 4 kilogramų.
„Ne iš malonumo ten važinėju. Labai sunku psichologiškai. Galima sakyti, Vokietijoje tris mėnesius gyvenu be poilsio – naktimis nemiegu, nuolatos įsitempusi klausausi, ar ligonė neprabudo. Kartais atrodo, kad nebeištversiu jos blaškymosi po namus ir to rėkimo. Į Lietuvą grįžtu išsekusi“, – pasakojo senjora.
Kiekvieną pirmadienį ligonę aplanko tame pačiame mieste gyvenanti dukra ir palieka slaugytojoms pinigų pragyventi savaitei. Už 400 kilometrų įsikūręs sūnus mamos namuose retas svečias – užsuka tik per šventes. Staselė tikina, jog abu su tarnaitėmis elgiasi lyg su šeimos nariais: per šventes nepamiršta pasveikinti, uždarbiu panevėžietė irgi nesiskundžia.
Pinigai – vienintelis motyvas, verčiantis senjorą pamiršti per kelis dešimtmečius užsitarnautą poilsį. Moteris neslepia: iš pensijos ji nebūtų dviejų kambarių bute nei langų, nei grindų pasikeitusi, nei kitaip buities susitvarkiusi.
Iš Vokietijos Staselė sugrįžo prieš keletą mėnesių ir vis dar nenorinti nė pagalvoti apie išvykimą. Tačiau pripažįsta taško nededanti – kai su pinigais pasidarys visai striuka, ji veikiausiai vėl leisis į sunkią tarnystę Vokietijon.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
