Tai nereiškia, kad bendrovių įkūrėjai lengvai išsiskiria su vadovo titulu. Minėtas tyrimas atskleidė, jog keturi iš penkių verslininkų buvo priversti palikti vadovo postą. Daugelis jų nustemba, kai to pareikalauja investuotojai, valdantys kontrolinį akcijų paketą. Pokyčiai nėra nežalingi įmonei, jei darbuotojai lojalūs įkūrėjui.
Vadovo estafetės perėjimas daug sklandesnis jei verslo įkūrėjas žino savo dalyvavimo versle motyvus. Tikriausiai jums kilo klausimas, argi motyvas nėra pinigai? Akademinio leidinio “American Economic Review” tyrimas rodo, jog verslo savininkai dažnai uždirba netgi mažiau negu jų samdomi darbuotojai – tiek verslo pradžioje, tiek jam plečiantis.
Yra faktorius, kuris motyvuoja labiau už pinigus – siekis sukurti bei kontroliuoti verslo organizaciją. Problema tame, jog norint uždirbti kuo daugiau pinigų, tenka atsisakyti kontrolės, o norint išlaikyti kontrolę – atsisakyti pinigų, t.y. investicijų. Taigi, verslininkas susiduria su viena didžiausių dilemų vystant verslą, ką pasirinkti – pinigus ar įtaką?
Problemos šaltinis
Verslo pradžioje įkūrėjas puikiai tvarkosi su savo bendrove. Jis yra vienintelis, turintis aiškią kuriamo produkto ar paslaugos viziją, išmano rinką, kuria inovacijas bei verslo modelį, įdarbina žmones. Pradedantysis verslininkas turi užtektinai laiko ir finansų išteklių pradinių sumanymų realizavimui ir nedideliai plėtrai, kuri buvo numatyta iš anksto.
Tačiau po kurio laiko verslininkas supranta, jog neįmanoma įgyvendinti verslo plėtros planų iš turimų išteklių, t.y. organišku būdu. Tokiu atveju įkūrėjas kviečia prie verslo prisijungti gimines, draugus, kreipiasi į verslo angelus ar rizikos kapitalo fondus. Pastarosios, norėdamos turėti galimybę paveikti verslo sprendimus, siekia kontrolės ir įtakos.
Būtent šioje vietoje įkūrėjui ir iškyla didžioji dilema, pinigų ar įtakos pasirinkimo dilema. Jeigu verslas patirs nuostolių, investuotojai norės perimti kontrolę ir atleisti vadovą. Taip gali nutikti ir tuo atveju, jeigu verslas dirba stabiliai, bet nesiplečia. Tačiau didžiausias paradoksas, jog kuo sėkmingiau bendrovė veikia, tuo didesnis šansas būti atleistam.
Taip yra dėl to, jog bendrovei sparčiai plečiantis, vadovas gali neturėti tinkamų vadovavimo ir darbo organizavimo įgūdžių. Šioje stadijoje didžiausi iššūkiai yra susiję su produkto ar paslaugos rinkodara, tikslingu finansų bei pinigų srautų valdymu, organizacinės struktūros kūrimu, darbo paskirstymu. Verslo įkūrėjas, kuris iki šiol daugiausia dirbo kuriant produktą, neturi patirties tvarkantis su tiek daug užduočių vienu metu.
Ar atsitraukimas iš vadovo pareigų būtų laipsniškas, ar staigus, dažnu atveju jis būna skausmingas vadovui ir žalingas bendrovei. Kaip minėjau, su pokyčiais nesutinka keturi iš penkių bendrovių įkūrėjų. Verslininkai pernelyg prisirišę prie savo “kūdikių”, kad patikėtų jų “globą” kitiems. Kita vertus, “kūdikis” išaugo ir dabar nori gyventi savo gyvenimą.
2001-iais metais interentinės telefonijos bendrovė iš Kalifornijos baigė kurti produktą, tad išorinis investuotojas reikalavo pakeisti vadovą. Jie manė, kad prie bendrovės vairo turi stoti labiau patyręs vadovas, galintis prižiūrėti verslo procesus. Įkūrėjas nesutiko su pokyčiais, o konfliktas buvo išspręstas per penkis skausmingus mėnesius.
Problemos sprendimas
Norint išlaikyti bendrovės plėtros tempus, būtina turėti pakankamai finansinių išteklių. Mano tyrimas rodo, jog verslo įkūrėjas, kuris dalinasi turimomis akcijomis su darbuotojais bei investuotojais, ilgalaikėje perspektyvoje sukuria bendrovei didesnę vertę (o taip pat ir sau). Kita vertus, kitos interesų grupės daro didesnę įtaką sprendimų priėmimui.
Verslo įkūrėjui būtina priimti kompromisą tarp buvimo “turtuoliu” (pinigai) bei buvimo “karaliumi” (įtaka). Pasirinkus buvimą “turtuoliu”, bendrovė tampa vertingesnė, tačiau verslo įkūrėjas gali prarasti vadovo postą, o taip pat jam tenka atsiskaitinėti kitiems akcininkams. Pasirinkus buvimą “karaliumi”, bendrovės kontrolę ir toliau turi jos įkūrėjas, tačiau verslo plėtros galimybės tampa ribotomis. Nėra universalaus atsakymo, kurį variantą geriau pasirinkti. Svarbiausia, jog būtų pasirinktas kažkuris variantas.
Jeigu verslo įkūrėjo prioritetas yra pinigai, o ne įtaka, tuomet tikėtina, jog jis pats inicijuos naujo vadovo, galintį jį pakeisti, paieškas. Tuo tarpu verslininkai, kurių prioritetas yra įtaka, o ne pinigai, kruopščiai dėlioja verslo plėtros planus atsižvelgiant į turimus ribotus išteklius ir bando su jais “įšsitekti”. Šie vadovai tikslingai pasirenka mažiau vertės kuriančius, tačiau kontrolę bendrovėje padedančius išlaikyti sprendimus.
Tiesa, tokia pati dilema gali iškilti ir kitomis aplinkybėmis, nebus sparčiai plečiantis verslui. 1917-iais metais Henrio Roiso (Henry Royce) sprendimas susijungti su ginklų gamybos konglomeratu “Vickers”. Sandorį savo akimis stebėjęs Pyteris Botičelis (Peter Botticelli) prisimena Roiso sąlygą: “Jeigu sudarysime šią sąjungą, noriu turėti absoliučią kontrolę savo verslo vienetui ir jo departamentams.” Roiso prioritetas buvo įtaka, ne pinigai.
Pasirinkimas tarp pinigų ir įtakos suteikia verslininkui suvokimą apie tai, kas jam yra sėkmė. Bendrovių įkūrėjai, valdantys imperijas nebus sėkmingi, jeigu praras kontrolinį akcijų paketą, net jei bus be galo turtingi. Priešingai, įkūrėjai, kurie savo tikslu laiko turto kaupimą nebus nesėkmingi, jeigu jiems tektų pasitraukti iš vadovo pozicijos.
