Į tokią situaciją pakliuvusi raseiniškė Emilija (tikras vardas ir pavardė – redakcijai žinomi) tv3.lt portalui pasakojo, kad penkiese su draugais gimtadienio proga visam savaitgaliui (nuo penktadienio iki sekmadienio) išsinuomojo sodybą Molėtų rajone.
Anot jos, su šeimininku sutarta kaina buvo 15 eurų asmeniui už parą, tad 30 eurų už savaitgalį. Vis tik kitą dieną jau buvo reikalaujama sumokėti daugiau – po 25 eurus už parą.
Paėmė pinigus ir tą pačią dieną išvarė
Emilija prisimena, kad antrą dieną (šeštadienį) į sodybą atvyko dar du jų draugai, iš kurių savininkas taip pat paėmė pinigus už ateinančią parą, kas iš viso sudarė 170 eurų.
Mergina pripažino, kad ji ir jos draugai neslėpė nepasitenkinimo tiek pačios sodybos būkle, tiek staiga padidėjusia jos kaina. Taigi atėjus vakarui iš šeimininko sulaukė skambučio.
„Skambina ir sako: 20 val. išvažiuokite, nes 21 val. nauji žmonės atvažiuoja. Mes bandėme gražiai kalbėti – juk nauji svečiai ką tik pinigus už tą parą sumokėjo. O jis sako: ne, susirinkit viską ir važiuokit. Tai tą pačią dieną, kai paėmė pinigus, mus visus išprašė. O pinigų grąžinti nesutiko.
Įdomu, ar pavyktų tuos pinigus mums dar atgauti? Kiek nuomojomės sodybų, niekad jokių sutarčių nebuvo. Ar galima kaip nors kitaip įrodyti, kad susimokėjome ir buvome išvaryti?“ – teiravosi Emilija.
Ji paminėjo, kad turi tik savininko ranka surašytą čekį, tačiau tiek kainos, tiek žmonių skaičius, tiek ir viešnagės trukmė (kadangi jie buvo išprašyti) neatitiko realybės.
Be viso to, savininkas juos visą laiką stebėjo per lauko kameras – esą pats išsidavė, kad žino, kas ir kada į sodybą atvyko ar iš jos išvyko.
Bet apie kameras, Emilijos teigimu, jie informuoti nebuvo: „Ar toks svečių sekimas yra legalus?“
Susigrąžinti pinigus – nelengva
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) visų pirma pabrėžė, kad verslininkas privalo suteikti vartotojui išsamią ir neklaidinančią informaciją apie siūlomas įsigyti prekes /paslaugas ir jų kainas.
Ji vardijo, kad pirkimo atveju būtina informacija yra pateikiama pirkimą–pardavimą įrodančiame dokumente, pvz., kvite, sudarytoje sutartyje, užsakymo dokumente ir pan.
Vis tik advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ vadovaujantis partneris Egidijus Langys neslėpė, kad kiekvienos šalies išsakoma pozicija ir lieka tik pozicija, jei nėra jokio pagrindimo.
„Kas gali įrodyti, kad buvo susitarta dėl kitokios sumos, o ne dėl tos, kuri nurodyta sąskaitoje?
Kas teisus, nėra aišku, nes nėra sutarties ar kito dokumento ir niekas negali įrodyti, kad susitarta būtent dėl kelių parų, o ne dėl vienos“, – dėstė advokatas.
Anot jo, viskas šiuo atveju priklauso nuo to, kokie įrodymai pagrindžia vienos ar kitos šalies teiginius. O tai nebūtinai turi būti sutartis.
Pašnekovas vardijo, kad tai gali būti susirašinėjimas (el. laiškai, SMS žinutės), užsakymo forma, mokėjimo pavedimas ar dar kažkas, kas įrodo, kad buvo tartasi dėl konkrečių sąlygų: „To nesant, labai sudėtina kažką daryti ar tikėtis teisių gynimo.“
Kur kreiptis ir kokių įrodymų reikia?
Pasak VVTAT, šį konkretų atvejį reikėtų įvertinti individualiai, atsižvelgiant į tai, dėl kokio dydžio paslaugos kainos šalys buvo susitarusios iki paslaugos teikimo, kur ši informacija yra užfiksuota, ar vartotojas turi įrodymus, pvz., susirašinėjimą su paslaugos teikėju ir pan.
Tarnyba nurodė, kad kilus ginčui dėl paslaugos kokybės, kainos, paslaugos teikimo ar kitų sąlygų, kai vartotojo netenkina verslininko atsakymas, jis gali kreiptis į VVTAT dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka.
„Tačiau labai svarbu, kad vartotojas kartu su prašymu pateiktų ir ginčo nagrinėjimo procedūrai VVTAT būtinus dokumentus: paslaugos / prekės pirkimą įrodantį dokumentą, sutartį ar kitus įrodymus, kuriais remiantis būtų nagrinėjamas ginčas.
Kilus nesklandumams dėl verslininko veiksmų, vartotojui būtų sudėtinga įrodyti paslaugos įsigijimo faktą, neturint apmokėjimo faktą įrodančių dokumentų“, – pabrėžė VVTAT.
Ji pabrėžė, kad vartotojai visad turi labai atidžiai vertinti paslaugos teikėjus, kurie vengia teikti informaciją, sudaryti sutartis (kuriose aiškiai būtų matomos sąlygos, susijusios su paslauga, kaina, apmokėjimo sąlygomis ir kt.) ir pateikti mokėjimą įrodantį dokumentą.
Tarnyba pabrėžė, kad vartotojai taip pat turėtų pasidomėti apie paslaugos teikėją viešojoje erdvėje, paieškoti kitų vartotojų atsiliepimų.
Kada svečių filmavimas yra legalus, o kada – ne?
Aptardamas filmavimą E. Langys pabrėžė, kad svarbu atskirti, kada kamera filmuoja svečius, o kada – aplinką.
Anot jo, daug lemia tai, ar kamera yra tikra ar butaforinė. Ar ji duomenis kaupia, ar tik einamuoju momentu filmuoja, bet vaizdas nėra įrašomas.
„Jeigu įrašomas – kokiu tikslu filmuojama, kiek ir kur saugoma filmuota medžiaga? Ar yra informacija apie tai, kad teritorija yra filmuojama ir kokiu tikslu tai yra daroma.?
Žinant šias aplinkybes, galima daryti atitinkamas išvadas apie vaizdo fiksavimo teisėtumą ar neteisėtumą“, – aiškino advokatas.
Vis tik, jeigu svečiai išties yra filmuojami nelegaliai, jie turi nedelsiant kreiptis į teisėsaugą, nurodė advokatas Martynas Antanaitis.
Pasak jo, nukentėję asmenys gali reikalauti turtinės (išlaidos, prarastos pajamos ir kt.) arba neturtinės (depresija, išgyvenimai ir kt.) žalos atlyginimo.
O tokio pobūdžio bylose neturtinė žala gali siekti nuo 100 iki kelių tūkstančių eurų, jei paviešinama itin jautri, intymi, didelę žalą sukelianti informacija.
Kriminalinės policijos biuras paminėjo, kad už neteisėtą informacijos rinkimą apie privatų asmens gyvenimą, tų duomenų laikymą ar viešinimą gali grėsti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų.
