Pilietis geriausiai žino, kaip jam reikia elgtis. Vis dėlto kartais jis tiesiog nori sukišti du virbalus į elektros lizdą. Tokia logika jau dvidešimt metų yra tvarkoma Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, nes už pacientą sprendžia ministras.
Kiek daugiau nei prieš metus sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis paskelbė reformuosiąs sveikatos apsaugos sistemą, kad medicinos priežiūra ir pagalba būtų nemokama, o privačios sveikatos priežiūros paslaugos rimtai reglamentuotos.
Nemokamumo iliuzija
Vis dėlto kiekviena teorija susiduria su realybe, o nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Prieš keletą savaičių Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kad valstybės biudžeto lėšomis visiškai finansuojamos turėtų būti tik tos paslaugos, kurios yra reikalingos žmogaus gyvybei išsaugoti. Kitos sveikatos paslaugos turėtų būti apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) ir privačių finansavimo šaltinių.
„Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) norėjo išsiaiškinti, kas yra būtinosios paslaugos ir gyvybės išsaugojimas. Pastaruoju atveju žmogus turi gauti pagalbą ten, kur jam patogiausiai ir greičiausiai ji bus suteikta. Pagrindinis šio dalyko aspektas – valstybė turi sukurti tokį ligoninių tinklą. Nuo žmogaus mokamų mokesčių tai negali priklausyti. Viskas priklauso nuo to, kokios pagalbos jam reikia“, – KT išaiškinimą komentavo privačių medicinos įstaigų interesams atstovaujanti advokatų kontoros „Lawin“ advokatė, partnerė Dovilė Burgienė.
Kitaip tariant, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, visai nesvarbu, kur pagalba bus teikiama – privačioje ar valstybinėje gydymo įstaigoje. Ji bus visiškai nemokama. Taip siekiama tokio pobūdžio pagalbą atskirti nuo kitos medicinės priežiūros, kurios paslaugos yra apmokamos iš PSDF, mat SAM siekia ir kitas paslaugas padengti valstybės lėšomis.
„Ministras kalba apie nemokamą mediciną, nors nei gydytojų darbas, nei poliklinikų išlaikymas nėra nemokamas. Kas už tai sumoka? Ministerijos retorikoje sakoma, kad tai – valstybės pinigai. Tačiau realiai tai yra visų mūsų pinigai, kuriuos sumokame į PSDF. Esminis klausimas yra, ar mokesčių mokėtojas turi bent šiokią tokią teisę spręsti, kur turi eiti jo sumokėti pinigai“, – svarstė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Jokio pasirinkimo
Anot Ž. Šilėno, nemokamos medicinos klausimas šiuo metu yra pasitelkiamas kaip dūmų uždanga, siekiant atsiriboti nuo strateginių klausimų.
„Yra dvi sveikatos rūšys: gyvybės išsaugojimas ir sveikatos priežiūra. KT aiškina, kad ligonį reikia vežti ten, kur pagalba gali būti suteikta greičiausiai, o valstybė tai turi užtikrinti. Tačiau tokių situacijų yra nedaug, žmonėms dažniau reikia sveikatos priežiūros pasaugų“, – teigė LLRI vadovas.
Kol kas išaiškinimas yra naujas, ir SAM varijuoja sąvokomis. Nėra aišku, už kokias paslaugas reikia mokėti, o dėl kurių dalį primokant patiems pacientams galima kreiptis į privačias gydymo įstaigas.
„Dabartinis teisinis reguliavimas aiškiai nenurodo, kokia dalis šių paslaugų turėtų būti apmokama ir iš kokių šaltinių, – teigė Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) pirmininkė Vida Augustinienė. – Akivaizdu tik tai, kad sveikatos sistemai skiriamas biudžetas yra labai skylėtas ir valstybė artimiausiu metu tikrai nepajėgs užtikrinti kokybiškos visiškai nemokamos medicinos visiems. Todėl pacientui turėtų būti garantuojama pasirinkimo laisvė – rinktis bazinę paslaugą, kurią apmoka valstybė, ar paslaugą, už kurią dalį sumos pacientas privalo sumokėti pats arba ją dengtų papildomas savanoriškasis draudimas. Deja, mūsų šalyje jo vis dar nėra.“
Šiuo atveju yra apribota ne tik pacientų, bet ir privačių gydymo įstaigų galimybė pasirinkti, nes šios dėl finansavimo sutarčių konkuruoja su valstybinėmis ligoninėmis pagal Valstybinės ligonių kasos (VLK) nustatytus kriterijus.
Teisinė gimnastika
„Ministerija įstatymų projektus rengia taip, lyg išaiškinimų nebūtų. Niekas nesiginčija, kad reikia tam tikrų kriterijų kiekvienam ūkio subjektui.
Tačiau vienas iš kriterijų, pagal kurį VLK nusprendžia, ar teikti sutartį, yra tas, kad reikia būti sutartį sudarius dar anksčiau“, – dviprasmišką situaciją komentavo Ž. Šilėnas.
Tiesa, VLK ir valstybinės ligoninės priklauso SAM, bet taip, pasak D. Burgienės, atsiranda labai rimtų kliūčių konkurencijai, o teisinis konfliktas yra tiesiog užprogramuotas. „Dabar biudžeto valdytojo, paslaugų pirkėjo – ligonių kasų, ir tiekėjo – ligoninių funkciją atlieka ta pati ministerija. Lietuva per 20 metų nereformavo šio „vienas mokėtojas, vienas tiekėjas“ modelio. Tai yra interesų konfliktas. Net jei nebūtų privačių medicinos paslaugų įstaigų, tarp minėtų institucijų turėtų vykti tam tikra trintis, kad atsirastų lėšų panaudojimo efektyvumas“, – sakė ji.
Tokiu atveju kasmet iš naujo atnaujinančios finansavimą iš PSDF privačios ligoninės negali plėsti savo infrastruktūros ir kurti verslo planų. KT nustatė, kad sveikatos priežiūra vadinama ūkine veikla, todėl sutartys turi būti sudaromos skaidriai ir atsižvelgiant į geriausius pasiūlymus.
Nėra vientisumo
„Jei rengi ateities planus, turi numatyti ir finansavimo srautus. Kai žinai, kad po metų tau nebus pratęstas finansavimas, negali planuoti ir plėtros. Mes iš esmės išgyvename kūdikystę, privati medicina nėra išsivysčiusi. Niekas iš logiškai mąstančių verslininkų ir investuotojų į tai nedės lėšų“, – teigė Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
Lietuvoje siekti pelno dar laikoma nuodėminga veikla, bet be to privatus verslas vystytis negali. Vis dėlto rinktis turi teisę pats pacientas, o jeigu jam nepatinka, galima grįžti atgal į valstybinę gydymo įstaigą. SAM vadovui tokia tvarka nepriimtina, nes taip, visų pirma, yra aiškiai paneigiamas nemokamos medicinos principas. Dėl to kuriama dirbtinė priešprieša privačiam sektoriui. „Tai tas pats, lyg ginčytumės, kuri ranka yra reikalingesnė – dešinė ar kairė. Juk visaverčiam gyvenimui reikalingos abi rankos. Įdomiausia, kad privačios medicinos dalis Lietuvoje tesudaro apie 8 proc. PSDF biudžeto, o priešinama taip, lyg privatininkai būtų užgrobę ir didžiausią dalį žmogiškųjų resursų, ir visas lėšas“, – kalbėjo privačios ligoninės „Kardiolita“ direktorius, Nacionalinės privačių ligoninių asociacijos vadovas Darius Jonutis.
Deja, dėl laiko stokos pašnekovų išsakytos kritikos sveikatos apsaugos ministras V. P. Andriukaitis savaitraščiui „Ekonomika.lt“ nepakomentavo.
Ambicijos Lietuvoje teikti nemokamas medicinos paslaugas dabar teisiškai nėra įmanomas. Dubajuje policininkai važinėja „Lamborghini“ ir „McLaren“ automobiliais, bet ir čia nemokamos medicinos nėra.
Faktai: Medicinos priežiūros sistema Lietuvoje
Pernai iš PSDF vaistams ir medicinos pagalbai buvo išleista 701 mln. litų
Tai yra 6,1 proc. daugiau nei per 2012 metais
Privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų skaičius 2012-aisiais siekė 1,946 tūkst.
Tais pačiais metais SAM sistemoje veikė 1,169 tūkst. gydymo įstaigų.
Karolis Birgilas / Savaitraštis „Ekonomika.lt“
