Balandžio pabaigoje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Komisija (EK) paskelbė savo atnaujintas ūkio raidos prognozes šiems ir ateinantiems metams. Išsivysčiusių šalių ūkio plėtros ateitį teko padažyti tamsesnėmis spalvomis. Mums taip pat.
2001-2003 m. taip nebuvo. Tada ES ir JAV ekonomikos pasuko į gan ryškų augimo lėtėjimą, tuo tarpu Lietuvos ūkis dūmė aukštyn tarsi skubėdamas kuo greičiau atsiimti dėl Rusijos finansinės krizės pasekmių prarastus pusantrų metų. Beveik nulinė infliacija tuo metu rodė, kad turėjome gausybę nepanaudojamų išteklių (darbo jėgos ir gamybinių pajėgumų), taigi, kilome link savo galimybių.
Dabar kitoks laikotarpis. Nepanaudojamų išteklių neliko, bet koks paklausos padidėjimas lengvai išprovokuoja kainų kėlimą, o šis, kaip žinome, yra bene pats blogiausias talkininkas ūkio plėtrai ilgesniu laikotarpiu. Infliacijos „talkos“ pasekmes ir pradėjome jausti.
Šįmet prasidėjęs išsivysčiusių šalių ekonomikos „atoslūgis“ artimiausius dvejus metus privers tas šalis kęsti vangią ūkio plėtrą. Antai pagal Komisijos prognozes ES bendras vidaus produktas (BVP) 2008 ir 2009 m. augs atitinkamai 2,0 ir 1,8 proc. (kai dar užpernai ir pernai augo atitinkamai 3,1 ir 2,8 proc.), o JAV BVP – atitinkamai 0,9 ir 0,7 proc. (kai ankstesnius dvejus metus augimas buvo 2,9 ir 2,2 proc.).
Analogiškai ir Lietuvos ūkis: 2006 ir 2007 m. augęs 7,7 ir 8,8 proc., šiais ir kitais metais kils lėčiau – atitinkamai 6,1 ir 3,7 proc.
Pernai rudenį visi – ir TVF, ir EK, ir bankų bei ministerijų analitikai prognozavo sau ir kitiems Europoje bei JAV kur kas žvalesnius tempus 2008 ir 2009 metams. Metams įpusėjant teko optimizmą sumažint. Galime būti tikri, kad rudeniop, kai prasidės pavasarinių prognozių koregavimas, skaičiai vėl pasikeis.
Bet pačią dinamikos kryptį prognozės nusako gan patikimai. Ekonomikos plėtra lėtės, sako jos.
Ir tik nesutaria, kiek konkrečiai. EK, kaip jau minėjome, Lietuvos ūkį numato augsiant 6,1 proc. šiais metais ir 3,7 proc. kitais metais. TVF mato kiek optimistiškiau: atitinkamai 6,5 ir 5,5 proc. Lietuvos bankas, savo prognozę paskelbęs vėliausiai, beveik sutaria su EK: ūkis augs 6,6 ir 3,9 proc. Lietuvos pramonininkų konfederacija irgi pateikė duomenis savo europiniams kolegoms: 6,5 ir 6,0 proc. Mūsų Finansų ministerija, prognozę paskelbusi porą mėnesių anksčiau, numatė 5,3 ir 4,5 proc. augimą.
Lėtės augimas ir pas kaimynus. Estijos BVP 2008 m. padidės vos 2,7, o 2009 m. 4,3 proc., Latvijos atitinkamai 3,8 ir 2,5 proc.
Palyginę matysime, kad priartėjusį „vingį“ ūkio augimo kelyje Baltijos valstybės įveiks individualiu stiliumi. Estijos ūkis jau 2007 m. gerokai sulėtino tempus – nuo 11,2 proc. 2006 m. iki 7,1 proc. 2007 m. Šiais metais, kaip matome, jis žada dar stačiai nerti žemyn ir pirmas ims pradėti kopti aukštyn 2009 m. Tai atitinka Estijos ekonomikos pobūdį – būdama mažiausia ekonomika Baltijos šalyse, turėdama santykinai išplėtotus finansinių bei informacinių ir verslo paslaugų sektorius, ji yra santykinai jautriausia ES ir pasaulio konjunktūros pokyčiams, kartu išsaugodama ir gebėjimą adaptuotis bei augančios ekonomikos dinamizmą.
Latvijos ūkis kitoks: jis toliausiai nuėjo perkaitimo kryptimi (realus BVP 2005-2007 metais didėjo atitinkamai 10,6, 12,2 ir 10,3 proc.), infliacija tapo dviženklė, todėl susibalansuoti šios šalies ūkiui reikės daugiau pastangų. Pramonė šioje šalyje, kaip ir Estijos, nors turi mažesnį lyginamąjį svorį ekonomikoje (abi šalys turi labiau nei Lietuvoje išplėtotą transporto ir verslo paslaugų sektorių) sėkmingai suka link daugiau kapitalo reikalaujančių gamybų, todėl spartus darbo kaštų augimas turės tik ribotą neigiamą poveikį eksporto konkurencingumui.
Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, ūkis labiau lėtapėdis. Tik Latvijoje jis mažiau nei Estijoje lankstus dėl pernelyg didelio perkaitimo, tuo tarpu Lietuvoje – dėl to, kad turi santykinai išplėtotą ir įvairų apdirbamosios gamybos sektorių, gaminantį pasaulyje brangstančias (naftos produktai, trąšos, maisto produktai) arba nelanksčios paklausos (tekstilė, baldai, kiti paprasti gaminiai) prekes. Būtent dėl didelio perkaitimo infliacija Latvijoje, kaip prognozuojama, „užges“ lėčiau: 2007 m. ji sieks 15,8 proc., 2009 m. – 8,5 proc., tuo tarpu kai Estijoje bus atitinkamai 9,5 ir 5,1, o Lietuvoje – 10,1 ir 7,2 proc.
Belieka stebėti faktinę ūkio raidą. Kol kas ji patvirtina prognozes – BVP Lietuvoje pirmą ketvirtį, pradiniu vertinimu, padidėjo 6,4 proc. Tačiau stabtelėjo vienas iš mūsų ūkio lokomotyvų – apdirbamoji gamyba; nors ji per ketvirtį taip pat ūgtelėjo 7,2 proc., bet atmetus toliau brangstančią naftos perdirbimo produkciją likusi pramonė padidino gamybą tik 0,1 proc. (kovo mėnesį ta gamyba sumažėjo net 8,6 proc., lyginant su 2007 m. kovo mėnesiu).
Tiesa, kiti sektoriai nežada mažinti tempų. Mažmeninė prekyba pirmą ketvirtį padidino apyvartą (palyginamosiomis kainomis) net 20,1 proc. Krovinių pervežimas geležinkeliais padidėjo 20,9 proc.; krovinių perkrovimas jūrų uostuose išaugo 19,1 proc., keleivių aptarnavimas oro uostuose - 16,5 proc. Eksportas pirmą ketvirtį pašoko net 33,2 proc. (bet čia ženklų vaidmenį suvaidino kainų kilimas pasaulio rinkose).
Įsibėgėjusi infliacija sukuria vadinamąją „pinigų iliuziją“. Vis labiau būtent jos dėka gausim pinigų daugiau ir daugiau. Suvokimas, kad tai tušti pinigai, tik kurstys reikalauti jų dar daugiau – iš pirkėjų, ir darbdavių, iš valdžios.
Taip iš pradžių smarki plėtra paskatina infliaciją, pražiodo jos nasrus, suryjančius be prasmės vis didesnę dalį augimo, paskui jau ši pakiša koją realiai plėtrai. Taip atsilyginusios viena kitai priverčia ekonomiką nusileisti į stagnacijos (kartais – ir stagfliacijos) dugną ir vėl pradėt kilimą iš naujo.
Kai infliacijos spiralė įsukta, imperatyvas juolab turi būti aiškus - ekonomikos augimo lėtėjimą turi lydėti infliacijos tempų mažėjimas. Kuo greičiau tai prasidės - tuo geriau.
Pats ekonomikos augimo lėtėjimas pristabdys infliaciją. Bet to negana. Jei neišvengsime didelio atotrūkio tarp ekonomikos lėtėjimo ir infliacijos tempų lėtėjimo, ekonomika gali pakliūti į keblią padėtį.
