Leopoldas Kohras prieš penkiasdešimt metų perspėjo dėl milžiniškos pasaulinės ekonomikos sistemos keliamų pavojų.
Galbūt mums vertėjo jo paklausyti, rašo Paulas Kingsnorthas iš „The Guardian“.
Gyvenimas griuvimo akivaizdoje suteikia įdomios patirties. Matyt, įdomiausia yra tai, kad niekas nenori pripažinti, jog žlugimas jau atėjo. Pusę amžiaus skolos sąskaita vykęs ekonominis augimas užstrigo. Tačiau ekonomikai ir akademinėms aksiomoms susiduriant su problemomis, tautų lyderiai laikosi įsikibę senosios politinės ekonomijos tiesų. Niekas nenori pirmas pripažinti, kad sistema sugriuvo nebepataisomai.
Klausyti šiandienos politinių kalbų yra bemaž tas pats kas sėdėti mišiose, kuriose pamokslą sako tikėjimą praradęs kunigas. Užtenka paklausyti Davido Camerono, Angelos Merkel, Nicola Sarkozy ar George’s Papandreou’s, suokiančių apie pozityvią euro zonos ateitį. Atkreipkite dėmesį į Obamos ar Beno Bernankes veido išraiškas, kuomet pastarieji kalba apie ekonominį augimą, tarsi jis būtų stabmeldiška dievybė, kurios nuraminimui būtina žerti į ugnį krūvas netikrų pinigų.
Tokiais laikais kaip šie, žmonės pradeda ieškoti netradicinių atsakymų. Krizės metas yra atviro mastymo metas, idėjos laikytos pernelyg kraštutinėmis tampa priimtinomis. Pasauliui byrant į šipulius auga naujų idėjų apetitas, tuo pat metu visada atsiranda žmonių galinčių pasiūlyti alternatyvų požiūrio kampą.
Kaip jums tokia mintis: galbūt didelės idėjos ir yra visos problemos dalis? Galbūt problema yra, būtent, pats dydis.
Šiuo metu siaučianti krizė yra augimo krizė. Priešingai, nusistovėjusiai nuomonei, esą krizes sukelia pernelyg mažas augimas, galima teigti, kad visas bėdas iššaukia pernelyg didelis ir greitas augimas.
Bankai išsipūtė iki tokio neregėto dydžio, kuomet jų žlugimas kelia grėsmę viso pasaulio ekonomikai. Siekiant išvengti baisių padarinių, bankai buvo išpirkti už mokesčių mokėtojų pinigus ir dėl to kilo socialinis nepasitenkinimas. ES išsiplėtė taip toli ir tapo tokia neatskaitinga, kad netrukus subyrės pati savaime. Įmonės išaugo iki pasaulinio masto korporacijų, kurios nesiskaito su demokratijos vertybėmis ir bando diegti plutokratiją, siekdamos patenkinti vien tik savanaudiškus interesus. Pati žmonijos ekonomika pasiekė ribą, kuomet žemės atmosferos sudėties kitimas ir rūšių nykimas tapo nebevaldomu.
Leopoldas Kohras tikrai nebūtų nustebintas tokio scenarijaus. Gali būti, kad L Kohras yra vienas iškiliausių politinės minties atstovų, apie kurį jums niekada neteko girdėti. Priešingai nei K. Marksas, jis neįkvėpė visuotinių revoliucijų ir judėjimų. Skirtingai nei F. F. Hayekas jis neperrašė šiuolaikinės ekonomikos taisyklių. Šis žmogus buvo kuklus, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl pusę amžiaus jo mintys buvo ignoruojamos. Jos buvo pamirštos, nes neatitiko galios troškuliu ir plutokratizmu persisunkusios laiko dvasios. Anot L. Kohro – „jeigu kažkas yra negerai, vadinasi kažkas tapo pernelyg dideliu“.
L. Kohras gimė 1909 metais Austrijoje. Tarpukariu dalyvavo kare prieš fašistinį režimą Ispanijoje, o po nacių invazijos dėl žydiškos kilmės buvo priverstas palikti gimtąją šalį. Matyt, dėl šių priežasčių jam ir kilo įtarimų pernelyg didelės galios atžvilgiu.
1957 metais knygoje „Tautų žlugimas“ jis išdėstė mintis, kurios tuo metu turėjo atrodyti itin naivios ir nepopuliarios. Anot L. Kohro mažos valstybės, mažos tautos ir mažos ekonomikos yra efektyvesnės, labiau klestinčios ir kūrybingesnės negu didžiuliai dariniai. Pasirodžius knygai pasaulyje pirmavo dvi supervalstybės, žmogus žengė į kosmosą, o architektūroje suklestėjo gigantomanija. Tuo metu akademiniame lygmenyje jau sklandė pasaulinės vyriausybės idėja. L. Kohras buvo tikrai ne savo laiko žmogus.
L. Kohro teorijos išeities tašku tampa dydis. Anot jo problema slypi ne konkrečioje politinėje ar ekonominėje santvarkoje. Kapitalizmas, socializmas, anarchizmas, demokratija ar monarchija, visos galėtų efektyviai funkcionuoti, tačiau tik tam tikru masteliu. Tik esant tokiai santvarkai, kuomet kiekvienas žmogus gali daryti realią įtaką priimamiems sprendimas, galima užtikrinti ekonominį ir socialinį žmonijos klestėjimą. Tačiau vos tik valstybė išauga iki tokio lygmens, kurį galima vadinti moderniu, susiduriama su daugybe represinių mechanizmų.
Remdamasis istoriniais pavyzdžiai L. Kohras parodė, kad žmonės turintys pernelyg didelę valdžią ir galią visuomet ja piktnaudžiauja. Dėl šios priežasties būtina apsisaugoti nuo pernelyg didelės galios koncentracijos vieno individo, organizacijos ar valstybės rankose. Pasaulio santvarka anot L. Kohro turėtų būti sudaryta iš kuo daugiau panašios galios junginių. Mažos valstybės ir ekonomikos visuomet būdavo lankstesnės, atsparesnės ekonominiams sunkumams, taikesnės ir atsakingesnės savo žmonių atžvilgiu. Be to jos kūrybingesnės. Naujaisiais amžiais Europoje prasidėjęs imperijų byrėjimas puikiai iliustruoja mažų valstybių kūrybinį potencialą.
„Didelis veda tik prie dar didesnio“, - perspėjo mąstytojas. Tam tikru momentu organizmas pasiekia dydi, kuomet tampa sunku jį suvaldyti, taigi jis yra privertas pajungti dar daugiau išteklių savo kontrolei. Šis procesas galų gale baigiasi žlugimu, kurio - riboti ištekliai.
Šiuo metu žmonija pasiekė ribą, kuomet ne augimas tarnauja mūsų gerovei, tačiau mūsų gerovė yra aukojama vardan tolimesnio augimo. Argi sistema neturėtų veikti priešingai?
Šiuo metu priimami sprendimai yra visiškai priešingi tiems, kuriuos siūlė L. Kohras. Sudaromos vis stipresnės fiskalinės sąjungos, kuriami tarptautiniai inžineriniai projektai, siekiama kuo didesnės politinės integracijos.
L. Kohro manymu šiandienos ekonominė sistema blykstels, tarsi mirštanti žvaigždė, o tuomet augimo ciklas prasidės iš naujo. Tačiau tuo trumpu laikotarpiu, tarp intelektinių galios ir didybės ledynmečių, pasaulis trumpam ir vėl taps mažas bei laisvas.
