Tuo metu dėl valstybinių statybos projektų kainos buvo sutarta iš anksto. Tačiau dėl kainų augimo statybų bendrovės prašo kainas indeksuoti, didinti. Anot jų, to nepadarius sulauksime statybų krizės.
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas skaičiuoja, dar bendrovės netrukus nebeturės iš ko padengti augančių kainų resursų, tad statybos sustos, dalis įmonių gali bankrutuoti, o darbuotojai išvyks dirbti į užsienį.
Tačiau tuo metu sutinka, kad šiuo metu įmonių apyvartinės lėšos yra didesnės nei pernai. Būsto pardavimai rekordiniai, tad auga apdailininkų poreikis.
Tačiau anot statybininkų atstovo, tai įmonių neišgelbės, nes vidaus ir išorės apdailos darbais užsiima nelegalūs darbininkai. Jie nemoka mokesčių ir sudaro nelygias konkurencines sąlygas tiems, kas dirba sąžiningai.
Apie statybų sektoriaus sunkumus, iššūkius, augančias kainas, pagalbą atstatant Ukrainą – interviu su D. Gedvilu.
Neseniai statybininkai organizavo akciją, kurios metu reikalavo indeksuoti valstybinių statybos projektų kainas. Sakėte, kad artėja panaši krizė, kokia buvo 2009 m., kai dalis statybų tiesiog sustojo. Ar jau yra tokių projektų, kurie sustabdyti, ar greitu metu bus ruošiamasi tai padaryti?
Gegužę buvome sustabdę darbus 80 objektų statybvietėse. Dalis šių projektų, matyt, sustos ir nebebus vykdomi. Matome, kad valstybės institucijos stumdo viena nuo kitos atsakomybę, o laikas eina ir rangovai nebeturi daugiau galimybių iš savo išteklių tų objektų statyti. Ko gero, bus nuspręsta nutraukti statybas. Daugiausiai bus sustabdyta tų projektų, kurie yra finansuojami iš Europos Sąjungos (ES) lėšų.
Būtina atlikti šių projektų sutarčių peržiūrą. Sutartyse reiki padaryti keitimus ir pradėti indeksuoti kainas, kurias būtina didinti dėl pabrangusių žaliavų.
Esame jau ir raštiškai informavę Vyriausybę ir Finansų ministeriją. Informavome, kad investicijų programa, kuri buvo patvirtinta pernai kartu su valstybės biudžetu, šiemet nebeatitinka realių kainų. Tad akivaizdu, kad valdžia skelbdama naujus konkursus nerealiomis kainomis pasiūlymų iš tiekėjų tiesiog nebegaus. Taip, kaip šiuo metu atsitiko su renovacijos projektais, 80 proc. viešojo pirkimo konkursų tiesiog neįvyko. Tad 80 proc. valstybės numatytų investicijų nebus panaudojamos, jeigu neindeksuosime kainų.
Kaip vertinate valdžios siūlymą derėtis. Ar galima dar kažkiek su statybininkais pasiderėti dėl kainos?
Statybininkai pateikė dokumentus, kuriuose aiškiai matosi, kokios kainos ir kokie tiekimo terminai. Tačiau niekas nereaguoja. Derybos nevyksta, mes kalbame, tačiau nesulaukiame atsakymo. Tarsi kalbėtume su telefonu vieni, atsakymo negirdime.
Trūksta komunikacijos. Žinoma, sutinkame, kad statybos šiuo metu nėra pirmos būtinybės klausimas. Valdžia sprendžia ir valstybės gynimo, augančios infliacijos problemas. Tad kantriai laukėme, kada bus atkreiptas dėmesys į mus, tačiau į mūsų laiškus niekas nereagavo.
Todėl ir nusprendėme trumpam sustabdyti statybos darbus viešojo pirkimo projektuose. O jeigu į tai nebus reaguojama statybų įmonės nebegalės iš savo resursų vykdyti statybų ir jas sustabdys.
Jeigu statybos sektorių ištiks krizė, kokių pasekmių tai atneš? Ar sulauksime įmonių bankrotų ir darbuotojų emigracijos į kitas šalis?
Vyresnės kartos statybų darbuotojai prisimena 1999 metų krizę, vadinamąją Rusijos krizę. Šiandien matome lygiai tokį patį scenarijų. Anuomet masiškai užsidarinėjo statybų įmonės. O 2008 metų krizės metu iš Lietuvos emigravo apie 80 tūkst. gyventojų. 60 proc. iš jų buvo statybų sektoriaus darbuotojai.
Šiandien situacija truputį kitokia. Statybų sektoriaus darbuotojais pasitiki užsienio rinkos. Turime kvietimų vykti dirbti į centrinės Europos šalis, Skandinaviją. Šiandien per pirmąjį ketvirtį Lietuvos statybų eksportas augo beveik 20 proc. Didelė dalis statybininkų važiuos dirbti į kitas valstybes.
Daug Lietuvos įmonių turi dukterines įmones ir permes darbuotojus į kitas rinkas. Tad Užimtumo tarnyba didelio smūgio nepatirs, tačiau mokesčių bus surenkama mažiau. Todėl Finansų ministerija turi imtis lyderystės ir skirti papildomų pinigų, o ne prašyti, kad vykdytume sutartis. Jų neišeis vykdyti, nes statybų rangovai neturi tiek išteklių, kad galėtų tą pabrangimą kompensuoti.
Ar šiuo metu statybų įmonių pajamos ir pelnas sumažėjo? Kokia jų finansinė padėtis?
Dėl infliacijos įmonių apyvartos nemažėja. Tačiau pelningumo rodikliai menksta. Šuo metu stinga finansavimo statybų projektams už 300 mln. eurų.
Trečdalis darbų bus atlikta. Tačiau dar liks darbų už 200 mln. eurų. Jeigu pabrangimas sieks apie 30 proc., tada statybų rangovams kaina išaugs dar 60–70 mln. eurų. Toks nuostolis gali lemti, kad įmonėse nebepakaks kapitalo.
Kaip statybų įmonėms sekėsi ir ar pavyko baltarusiškas ir rusiškas medžiagas pakeisti kitomis? Iš kur įmonės jas perka ir vežasi?
Alternatyvų atsirado, tačiau dėl medžiagų tenka konkuruoti su kitomis valstybėmis. Sunku pasakyti, kaip situacija pasisuks. Šiuo metu medžiagų dar gauname, tačiau iš karto turime mokėti avansus, pristatymo terminai irgi pailgėjo. Jeigu kažkokių medžiagų reikia laukti labai ilgai, įmonės bando jas keisti, perprojektuoti konstrukcijas, daryti naujus skaičiavimus. Įmonės bando suktis. Tačiau stabilumo trūksta.
Kai kurioms medžiagoms taikomos kvotos. Pavyzdžiui, stiklo gamintojai nenori prarasti pirkėjų ir bando visiems po truputį duoti stiklo. O jo paklausa išaugo, ukrainiečiams šiuo metu irgi yra labai reikalingas stiklas. Kol vyks karas, ko gero, kai kuriems produktams išliks ir kvotos.
Daugiausiai brango tos medžiagos, kurių gamybai reikia daug energetinių išteklių, pavyzdžiui, stiklas, cementas, plienas.
Statybines medžiagas lietuviai perka iš Turkijos, Brazilijos, Lenkijos, Indijos. Rinka globali, sulaukiame pasiūlymų iš įvairių valstybių.
Kaip manote, ar ateityje bus atkurta prekyba su Rusija ir Baltarusija? Ar to lietuvių statybininkai norėtų?
Gal tolimoje ateityje, tačiau kol ten galios dabartiniai režimai, bendradarbiavimo nebus. Kol kas nematome perspektyvų, kad atsinaujintų prekyba su šiomis valstybėmis.
Didelė tikimybė, kad net ir pasibaigus karui prekybiniai ryšiai neatsistatys. Pasaulio bendruomenė, matyt, nesutiks bendradarbiausi su valstybėmis, kurios yra nutolusios nuo demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms.
Statistikos departamento duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį buvo pastatyta apie 25 proc. daugiau pastatų nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Kodėl brangstant statybinėms medžiagoms statybų apimtys auga?
Apimtys kol kas išliko tame pačiame lygyje, bet jos tuoj pradės kristi. Tai matoma plika akimi.
Statybų leidimų pirmąjį ketvirtį išduota 32 proc. mažiau negu praėjusiais metais. Sustos tie statybų projektai, kurių kainos nebus indeksuojamos.
Europos šalys jau dalijasi, kokius Ukrainos miestus jos atstatys. Lietuva dėl konkretaus miesto dar nesutarė, tačiau diskusijos jau vyksta. Ar lietuvių statybininkai yra pasirengę padėti Ukrainai?
Tariamės su valdžia dėl Ukrainos atstatymo, tačiau kol kas dar nesusitarėme, ką konkrečiai darysime. Pirmiausia patys turime pasiskaičiuoti savo išteklius ir galimybes. Turime nesiblaškyti, o koordinuotai teikti paramą.
Turime susiplanuoti darbus taip, kad parama būtų jaučiama, o ne išbarstyti trupiniais didelėje Ukrainoje. Galbūt reikėtų rinktis konkretų regioną ir ten atlikti darbus.
Gyventojams norintiems pasisamdyti meistrą būsto įrengimui ar remontui tenka laukti eilėje. Gal tai rodo, kad krizės nebus ir statybininkams darbo netrūks?
Ten dirba nelegalus sektorius statybų rangos organizacijas tokiems darbams retai kviečia. Ten nelegalai dirba.
Bet jeigu žmogus investavo, jis nelabai turi alternatyvų, jis turi tą būstą įsirengti ir kažką su juo daryti. Gyventi jame arba nuomoti. Nuomos paklausa šiuo metu yra išaugusi. Būstų pardavimai irgi rekordiniai, apdailininkų poreikis didžiulis. Tik klausimas, ar tie darbai atliekami legaliai.
Kaip vertinate svarstymus, kai kuriuos daugiabučius griauti ir statyti naujus. Kaip manote, kas labiau apsimoka ar statyti naujus, ar renovuoti senus daugiabučius?
Reikia ir griauti, statyti naujus, ir renovuoti. Reikia įvertinti daugiabučių nusidėvėjimą ir kiek teks investuoti į jo modernizaciją. Galbūt efektyviau būtų jų nugriauti ir pastatyti naują.
Tačiau reikia turėti rezervinių butų fondą, kur galėtų gyventi iškeldinti žmonės. Turi būti sukurtas tinkamas modelis tokiam projektui. O kol konkretaus modelio nėra, lieka vienintelis kelias – renovacija.
