Daiva Savickienė
Statistika rodo, kad šalyje mažėja didiesiems tinklams nepriklausančių įvairaus profilio mažesnių parduotuvių, vaistinių, o jų vietą užkariauja prekybos tinklai. Jau ne vienerius metus aštriai konkuruojantys verslininkai mano, kad sunkumų kelia ir gerokai sumažėjęs žmonių skaičius. Kokia ateitis laukia smulkiųjų verslininkų, domėjosi Daiva Savickienė.
Bankrotai nesiliauna
Statistika rodo, kad pernai provincijoje bankrutavo 21 parduotuvė, o šiemet – jau 39. Daugiausia bankrotų fiksuojama tarp maisto produktų, statybinių ir buities prekių, drabužių ir tekstilės, elektronikos prekių pardavėjų.
Pastebima, kad ten, kur vyksta prekybos koncentracija, išnyksta anksčiau įsisteigusios įmonės. Dažniau bankrutuoja regionuose esančios parduotuvės. Skelbiama, kad jau beveik nebeliko tinklams nepriklausančių vaistinių.
Kreditingumo riziką vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ manymu, parduotuvių bankrotų gausėja dėl kelių priežasčių – emigracijos, prekybos koncentracijos, išaugusios minimalios algos.
Šiemet, palyginti su pernai, didmiesčiuose ir aplink juos, taip pat ir Panevėžyje, bankrotų sumažėjo, tačiau tai nereiškia, kad smulkieji verslininkai gali atsikvėpti.
Konkurencija itin didelė ir kiekvienam tenka rasti savo nišą. Situaciją blogina ir tai, jog mažėja gyventojų. Verslininkai teigia stebintys ryškų gyventojų sumažėjimą.
Šaknys slypi praeityje
Panevėžio verslininkų asociacijos pirmininkas Kazys Grabys sako, kad netinklinės parduotuvės išstumiamos iš rinkos.
„Mūsų rinkoje viešpatauja didieji prekybos tinklai, turi savo filialus“, – įvardija vieną priežastį jis.
Valdžia, asociacijos vadovo teigimu, tai leidžia. Jo manymu, smulkiųjų verslininkų ir toliau mažės. Antra priežastis, lemianti parduotuvių užsidarymą, – gyventojų skaičiaus mažėjimas.
„Jis mažėja tiesiog geometrine progresija“, – apgailestauja K. Grabys.
Asociacijos pirmininkas pasakoja kartais važiuojantis per atokesnius kaimus ir matantis liūdną vaizdą. Iš dešimties kaimo sodybų neretai gyvenama tik kokiose 2–3, o kitos stovi tuščios.
„Kai kur 60–70 procentų namų kaimuose tušti. Nėra žmonių, nėra rinkos, nėra pirkėjų, viskas nyksta“, – sako jis.
K. Grabio įsitikinimu, parduotuvių užsidarymo proceso pristabdyti praktiškai neįmanoma. Tai reikėjo daryti gerokai anksčiau, kai tik steigėsi pirmieji prekybos tinklai.
„Dabar jau nieko nepadarysi“, – įsitikinęs verslininkas.
Asociacijos vadovo manymu, Lietuvai reikėjo daryti tą patį, ką darė visas pasaulis. Ten didieji prekybos centrai stovi užmiestyje, o ne miestų centruose. Pastaruosiuose karaliauja smulkusis verslas. Be to, sekmadieniais dideli prekybos centrai nedirba. Tokiu būdu remiamas ir smulkusis, šeimos verslas.
„Pas mus tai tik fikcija“, – skėsteli rankomis K. Grabys.
Dalis išvažiavo
UAB „Povydė“, valdančios prekybos centrą „Vasaris“, direktorius Robertas Pretkelis taip pat tvirtina, kad konkurencija rinkoje aštri. Didieji prekybos tinklai ima didelius prekių kiekius ir išsidera geresnes kainas su tiekėjais.
Tuo metu mažieji perka brangiau, tačiau pirkėjui parduodamos prekės nepabranginsi, nes niekas nepirks. Tad automatiškai lieka mažesnis pelnas.
„Dabar tokį verslą tikriausiai būtų neįmanoma kurti“, – mano jau daugiau nei dvidešimt metų šiame versle besisukantis R. Pretkelis.
Priežasčių yra ne viena ir ne dvi. Pavyzdžiui, sunku būtų gauti banko paskolą, o ir palūkanos didelės. Šeimos verslo atstovas tvirtina, kad turi tik vieną prekybos centrą, o ir su juo darbo pakanka. Norint eiti į priekį, reikia nuolat galvoti, ką būtų galima dar pasiūlyti.
R. Pretkelio teigimu, siūloma tai, ko nėra tinkluose, o ir gamyba kitokia. Savas veidas, išskirtinumas pritraukia pirkėjus, padeda konkurencinėje kovoje. Sunkiausi, jo manymu, buvo 2009–2010 metai, dabar jau apyvarta po krizės sunormalėjusi. Tačiau mėnesio pradžią ir pabaigą, tai yra kada žmonės turi ir neturi pinigų, įmonė jaučia.
Verslininkas teigia pastebintis, kad mieste mažėja gyventojų. Darbuotojų įmonei netrūksta, tačiau tarp pirkėjų lieka vis mažiau jaunimo. Ne vienas nuolatinis pirkėjas pasipasakoja, kad vaikai jau užsienyje.
Individualiosios įmonės Uliūnuose savininkė Laima Banėnienė sako, kad parduotuvė gana netoli Panevėžio. Tai – tam tikra kliūtis. Tie, kurie dirba, produktus paprastai perka Panevėžyje. Verslininkės pastebėjimu, dauguma važiuoja į didelius prekybos taškus, o vietoje ateina įsigyti kokios smulkmenos. Į parduotuvę dažniausiai užsuka bedarbiai ir gaunantieji pašalpas, tai yra mažiau pinigų turintys asmenys.
Dvylika metų parduotuvę turinti moteris teigia, kad ir jaunimas išvažiuoja. Vos pradėjus veiklą, Uliūnuose vaikai mokėsi iki dešimtos klasės, dabar čia nebelikę net pradinukų.
„Absoliučiai viskas panaikinta“, – apie tai, kad nebėra traukos likti vietoje, kalba ji.
Tad apyvarta sumažėjusi, verslininkės manymu, tokios parduotuvės neturi jokio privalumo prieš didžiuosius tinklus.
„Susitaupyti nesusitaupysi, bet, ačiū Dievui, mokesčius susimokame, pavalgyti užtenka“, – sako L. Banėnienė.
Jau kelis dešimtmečius prekybos sferoje dirbančiai moteriai padeda patirtis – puikiai žino, ko ir kiek užsakyti, kad prekės būtų išpirktos.
Laikai ne iš lengvųjų
Šalyje nyksta ir tinklams nepriklausančios vaistinės.
„Žvėriška konkurencija. Atsilaikyti prieš tinklų spaudimą sunku“, – „Sekundei“ teigė Juro vaistinės savininkas Juras Kirkus.
Pasak jo, didiesiems tinklams priklausančios vaistinės perka didelius kiekius vaistų ir gauna didesnes nuolaidas. Be to, gali sau leisti praktiškai neribotą reklamą. Vaistininko manymu, dabar reklamuojamos ne vaistinės, o nuolaidos.
Tuo metu mažos vaistinės kaina konkuruoti negali, nebent šiek tiek – paslaugos kokybe. Dirbantis nuo 1996 metų vaistinės savininkas turi ir nuolatinių klientų.
„Sakyti, kad lengva, nebegalim“, – sako J. Kirkus.
Vaistinė sumažino darbuotojų skaičių, mažina išlaidas. Vaistininko teigimu, tinklų spaudimas prasidėjo maždaug 2003–2004 metais. Tuomet jis manęs, kad penkerius metus teks pakentėti ir kas išsilaikys, tas ir liks, o vėliau bus lengviau. Tačiau taip nėra.
„Šie metai labai sunkūs ir pernykščiai buvo ne iš lengvųjų“, – tvirtina J. Kirkus.
Jis taip pat pastebi, kad Panevėžyje labai smarkiai sumažėjo žmonių, miestas sensta. Jaunimas išvažiuoja į užsienį ir apie grįžimą ne vienas jau nebekalba.
Pagyvenusių žmonių perkamoji galia minimali, ir jie paprastai ieško kur pigiau, ypač tie, kurie nuolat vartoja kompensuojamuosius vaistus. Dėl jų, pasak J. Kirkaus, su tinklais net nekonkuruoja, nes negali suteikti tokių nuolaidų.
Jaunimo, kuris galėtų pirkti, taip pat sumažėję.
Gyventojų mažėjimą mieste jis iliustruoja skaičiais. Kai atidarė vaistinę, Ramygalos gatve per minutę vidutiniškai pro vaistinę praeidavo po 14–15 žmonių, dabar gi tik 3–4, geriausiu atveju – 5. Žinoma, dalis persėdo į automobilius, bet sumažėjimas ryškus.
Smulkiajam verslui nepalanki ir įstatyminė bazė. Pasak J. Kirkaus, prekybos sąlygos nevienodos.
„Vaistinių užsidarymo laikas nepasibaigęs ir jų dar mažės“, – sako jis.
