Tokie pranešimai siejami su šlubuojančia ekonomika, kuri bando atsigauti po pandemijos ir atlaikyti karo Ukrainoje padarinius, mat ji – viena didžiausių pasaulyje maisto produktų eksportuotojų.
Tačiau norėdami iki galo suprasti, kodėl maisto kainos negali būti sumažintos ir ką būtų galima padaryti, kad padėtume sunkumus patiriantiems namų ūkiams, turime pažvelgti į tai, kaip mūsų prekybos centrai iš tikrųjų uždirba pinigus. Atliktas tyrimas rodo, kad dabartinė sistema jau kurį laiką balansuoja ant bedugnės krašto.
Iš tiesų didžioji dalis pajamų, gaunamų parduodant maisto produktus su labai maža marža ir labai dideliais kiekiais, prarandama dėl pridėtinių išlaidų, pavyzdžiui, darbo užmokesčio ir parduotuvių bei paskirstymo centrų išlaikymo sąnaudų. Tai prekybos tinklų ekonomikoje kuria tris aspektus, į kuriuos verta atsižvelgti kitą kartą perkant maisto produktus.
Pirma, prekybos tinklai sulaukia deramo pelno tik tada, jei žmonės perka maisto pusgaminius, skanėstus ir ne maisto prekes (nuo tualetinio popieriaus iki degalų ir drabužių). Septynios iš dešimties prekių, iš kurių prekybos tinklai uždirba daugiausia, priklauso alkoholio, užkandžių ir saldumynų kategorijoms.
Vienoje knygoje šia tema teigiama, kad prekybos tinklai, kurdami parduotuves ir reklamuodami jas, turi užtikrinti, kad pirkėjai pirktų bent keletą didesnės maržos prekių (nepriklausomai nuo jų ketinimų įžengiant į parduotuvę).
Prekybos tinklai taip pat turi būti konkurencingi ir siūlyti puikius pigių, nefasuotų, ilgai galiojančių maisto produktų, pavyzdžiui, grūdus ir makaronus, kad pirkėjai galėtų sutaupyti ir šiuos pinigus išleisti ne maisto prekėms ir didesnės maržos skanėstams. Jei dėl infliacijos ir pragyvenimo išlaidų krizės žmonių kišenėse bendrai pinigų yra mažiau, jie bus mažiau linkę pirkti šias laisvai pasirenkamas (ir pelningesnes) prekes, todėl prekybos centrų pelningumas bus mažesnis.
Šiuo požiūriu neseniai paskelbtas prieštaringai vertinamas pranešimas, kad Jungtinėje Karalystėje nebedraudžiamos nuolaidos, gaunamos perkant kelis produktus (kelių pirkinių, paketų pasiūlymai), iš tikrųjų yra gera žinia mažmenininkams.
Penas apmąstymams
Antra, maistas prekybos centruose yra pigus, nes šios įmonės naudojasi savo derybine galia, kad gautų dideles kiekio nuolaidas. Kai XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje buvo įkurtas „Tesco“, vartotojams tai buvo naudinga, nes paneigta ankstesnė tvarka, kai nustatant kainas pirmenybė buvo teikiama stambiems gamintojams ir perdirbėjams.
Tai mažina kainas pirkėjams, tačiau daro didelę įtaką prekybos centrų pajamoms. O kai kainos nebegali būti dar labiau sumažintos – pavyzdžiui, karvės pieno kaina, sumokama gamintojams, dažniausiai būna lygi gamybos sąnaudoms arba mažesnė už jas – apmokestinti tiekėjus už jų produktų pardavimą ir reklamą yra viena iš nedaugelio priemonių, kuriomis prekybos tinklai gali užsidirbti.
Informacijos apie tokio pobūdžio „komercines pajamas“ galima rasti mažmenininkų metinių finansinių ataskaitų gale esančiose pastabose. Jas išanalizavus nustatyta, kad be komercinių pajamų 2021 m. labai nedaug prekybos centrų apskritai būtų sulaukę pelno.
Tačiau visoms šioms pajamoms taip pat yra ribos. O kai žaliavų, degalų, finansavimo, pakuočių kainos kyla, prekybos tinklai galiausiai turės nusileisti. Tikėtina, kad jiems teks didinti kainas, kad būtų išlaikytos atsargos ir 365 dienas per metus, 24 valandas per parą veikiantis modelis. Daugelio maisto gamintojų kainos jau buvo sumažintos tiek, kiek tik įmanoma.
Šluojami prekybos centrai
Trečia, apie 80 proc. mūsų perkamo maisto kainos sudaro tiesiog pridėtinės išlaidos, susijusios su parduotuvių, gamyklų, transporto, paskirstymo centrų ir gamybų aprūpinimu. Jei degalai brangsta, brangsta ir infrastruktūra, o kartu ir maisto produktai.
Su tuo susijusi problema – ta, kad pigus maistas yra reali nauda turintiems sandėlius, ypač šaldytuvus – šaldiklius. Prekybos tinklams naudinga, kad pirkėjai namuose sukauptų per daug atsargų, tačiau žinome, kad maždaug trečdalis viso Jungtinės Karalystės maisto išmetama. Taigi galiausiai sumokame daugiau, bet maistą išmetame.
Norėdami sukurti sąžiningą, tvarią, sveiką ir įperkamą maisto sistemą, turime kovoti su pridėtinėmis išlaidomis ir švaistymu, kad taip sumažintume išlaidas. Siekdami šio tikslo, kai kurie prekybos tinklai investuoja į dirbtinio intelekto sistemas, kurios padėtų veiksmingiau stebėti ir valdyti maisto atliekas, o tai savo ruožtu turėtų užtikrinti geresnį atsargų valdymą ir prognozavimą. Tai prisidėtų prie mažesnio produktų švaistymo visoje sistemoje.
Trumpesnės tiekimo grandinės sumažintų transportavimo išlaidas, taip pat sumažėtų siūlomų produktų asortimentas (tai veiksminga, bet ne visada populiaru tarp vartotojų). Atitrūkus nuo prekybos centrų lentynų, atlikti tyrimai rodo, kad geriausias būdas užtikrinti, jog skurdžiausi žmonės galėtų įsigyti maisto, yra didinti pajamas mokant pragyvenimui būtiną darbo užmokestį, teikiant universalų kreditą arba nustatant universalias bazines pajamas.
Tačiau prekybos tinklai vis tiek galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Dabartinę sistemą, kuri remiasi tuo, kad kai kurie vartotojai perka didelius kiekius maisto, kurio dalis – nesveika, o kita dalis – tiesiog išmetama, tikrai metas keisti.
