Finansų ministerija, parengusi nekilnojamojo turto (NT) mokesčio bazės praplėtimo gaires, diskusijai teikia alternatyvas dėl gyventojų apmokestinimo:
1) vienam gyvenamajam būstui (sąvoka gyvenamasis būstas suprantama kaip apimanti butus, kotedžus, individualius namus) taikyti neapmokestinamąją vertę, artimą brangiausioje atitinkamos savivaldybes zonoje esančio buto vidutinei vertei;
2) vienam gyvenamajam būstui taikyti neapmokestinamąją vertę, artimą brangiausioje atitinkamos savivaldybės zonoje esančio gyvenamojo namo vidutinei vertei, numatant galimybe savivaldybių taryboms šią sumą tam tikra dalimi sumažinti;
3) vienam gyvenamajam būstui taikyti neapmokestinamąją vertę, priklausančią nuo būstui taikomo neapmokestinamojo ploto, apskaičiuojamo pagal gyvenamąją vietą jame deklaravusiųjų asmenų skaičių;
4) vienam gyvenamajam būstui taikyti neapmokestinamąjį plotą, priklausantį nuo deklaravusiųjų gyvenamąją vietą skaičiaus ir
5) visiškai neapmokestinti vieno asmens (šeimos) gyvenamojo būsto.
Šalia lengvatos pagrindiniam gyventojo (šeimos) būstui siūlomos ir papildomos lengvatos – lengvata poilsiui skirtam turtui, t.y. turtui, kuriame nėra gyvenama (pvz. sodo nameliui, vasarnamiui ir pan., apribojant tipiniu tokio paskirties statinio plotu – pvz., 80 kv. m., pagal statybos normatyvus sodo nameliams) bei tam tikram asmeniniams poreikiams naudojamam ūkinės paskirties turtui (pvz. garažui, svirnui, pirčiai ir pan.).
Pateiktose gairėse siūloma, kad NT mokesčio tarifus apmokestinamajai gyventojų nekilnojamojo turto daliai palikti įstatymo nustatytose ribose – nuo 0,3 iki 1 proc., o juos ir toliau nusistatytų savivaldybių tarybos.
Nekilnojamojo turto mokestis būtų mokamas kasmet. Pajamos iš Nekilnojamojo turto mokesčio įskaitomos į savivaldybių biudžetus.