97 mlrd. JAV dolerių sudaro pasaulinės porno industrijos apyvarta. Pornografams pavyko pasiekti tokių įspūdingų rezultatų todėl, kad visais laikais jie mokėjo greitai ir efektyviai diegti technines naujoves. O tie, kas kovojo už visuomenės moralę, visada vilkosi paskui šį progresą.
Prieš šimtą metų – 1911-metais – carinė Rusija, kurios sudėtyje tuomet kentėjo ir Lietuva, prisijungė prie pirmosios tarptautinės konvencijos kovai su pornografijos platinimu, tačiau didelių laimėjimų šioje srityje nepasiekė, beje, kaip ir kitos valstybės.
Gutenbergo sūnūs
Sunku pasakyti, kada atsirado pornografija. Greičiausiai, ji atsirado iškart po to, kai žmogus išmoko piešti, raižyti, lipdyti, kurti skulptūras ir rišlias istorijas. Kova su nepadorių dalykų platinimu prasidėjo taip pat gana anksti, bet iki šiol daugybei cenzorių nepavyko išrauti su šaknimis šios blogybės. Taip atsitiko dar ir dėl to, kad niekas, pavyzdžiui, taip ir nesugebėjo suprantamai paaiškinti, kuo pornografija skiriasi nuo nekaltos erotikos ir aukštojo meno. O dar porno verslas jau ne vieną amžių demonstruoja apsukrumo stebuklus. Pornografai ne tik meistriškai apeina įstatymuose numatytus draudimus, bet ir akimirksniu pritaiko savo reikmėms bet kokias technologines naujienas.
Europoje cenzorių ir pornografų rungtyniavimas prasidėjo dar XV amžiuje, netrukus po to, kai Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną. Erotiniai eilėraštukai ir piešiniai, aišku, buvo kuriami ir iki tol, bet knygos tuomet buvo retenybė ir kainavo labai brangiai. Turtingi žmonės, kurie norėjo turėti knygą su nepadoriais piešinėliais, paprasčiausiai užsisakydavo vienintelį jos egzempliorių pas perrašinėtoją, o vėliau laikė skrynioje su didele spyna, taip kad jokios grėsmės visuomenės moralei nekildavo. Bet štai atsirado galimybė masiškai gaminti ir platinti spausdintą produkciją, ir moralės gynėjai sunerimo. Pirmojo didelio pornografinio skandalo ilgai laukti nereikėjo.
XVI amžiaus pradžioje Mantujos valdovas hercogas Federikas II Gonzaga liepė dailininkui Džulijui Romanui išgražinti jo naujųjų rūmų sienas ne visai padoraus turinio freskomis. Užsakymas buvo įvykdytas, tačiau Italijoje tai nieko nesujaudino, kadangi freskos iš rūmų niekur negalėjo iškeliauti. Bet štai piešinius nusprendė nukopijuoti Rafaelio mokinys – žymus graviruotojas Markantonio Raimondi. 1524 metais M. Raimondi išleido knygą „I Modi“ („Būdai“, arba „Pozos“). Knygoje buvo šešiolika graviūrų, vaizduojančių įvairias mylėjimosi pozas. Popiežius Klementas VII baisiai supyko ir paliepė sunaikinti šlykščios knygos tiražą, o autorių uždaryti į kalėjimą. Knygą sudegino, bet greitai ji vėl atgimė iš pelenų. Poetas ir satyrikas Pietro Arietino ne tik ištraukė M. Raimondi iš kalėjimo, bet ir sukūrė kiekvienai graviūrai sonetų. Po to poetas vėl išleido knygą, kuri dabar jau vadinosi „Aretino pozos“. Dauguma pozų buvo gana sudėtingos, tą atspindi ir eilės: „Beatriče! Ir jums sunku šioje pozicijoje. Bet, patikėkite, man šimtą kartų sunkiau...“. Popiežius paliepė sunaikinti tiražą, tačiau daug egzempliorių išliko ir vėliau, anot vieno amžininko, jų buvo galima rasti „ tose vietose, kur šito buvo galima mažiausiai tikėtis“.
Bažnyčia visais būdais bandė kovoti su šia nedorybe, bet prieš naujas technologijas ji buvo bejėgė. Daugybė spaustuvių visoje Europoje ir toliau spausdino knygas su nepadoriais piešiniais ar pasakojimais. XVII amžiuje porno verslo sostine tapo Paryžius. Kiekvienas paryžietis žinojo, kur galima nusipirkti nepadoraus turinio graviūrą ar knygą. Visa pornografija buvo pardavinėjama visuomenei atvirose karaliaus rūmų Palet Royal galerijose. Čia buvo galima „išsinuomoti“ prostitutę. Kunigai sąžiningai bandė apsaugoti parapijiečius nuo žemų aistrų, bet pornografams tai sukeldavo tik šypseną. Didžioji dauguma prancūzų pornografijos vaizdavo kunigų ir vienuolių meilės nuotykius.
1655 metais nežinomas rašytojas sukūrė kūrinį, pavadintą „ Mergaičių mokykla“. Jame patyrusi dama mokė savo šešiolikmetę pusseserę meilės meno. Knyga išėjo su turinį atitinkančiomis graviūromis ir iškart buvo išgrobstyta. Prancūzijos valdžia dėl viso pikto keletą žmonių, įtartų to kūrinio sukūrimu, pasodino į kalėjimą, bet tikrojo kaltininko taip ir nepavykus rasti, visus juos netrukus turėjo paleisti. Tuo tarpu „Mergaičių mokykla“ tapo pasauliniu bestseleriu. Ją buvo galima rasti daugelyje Europos miestų, ką liudijo ir įrašas įžymaus anglų memuaristo Samuelio Pipso dienoraštyje: „Knyga „Mergaičių mokykla“, kurią aš nusipirkau, buvo įrišta paprastai... Aš nusprendžiau sudeginti ją iškart po to, kai perskaitysiu“.
Laikui bėgant atsirado leidėjų, kurie specializavosi pornografijos leidyboje, o didžiausių laimėjimų jie pasiekė Anglijoje ir Olandijoje, kur katalikų bažnyčia neturėjo valdžios, o ne bažnytinius įstatymus buvo galima lengvai apeiti. Vienu iš pirmųjų šios srities profesionalų tapo anglas Edmundas Kerlas, gyvenęs XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Jis pradėjo nuo senovės Romos klasikos, išleidęs Petronijaus „Satyrikoną“, o paskui perėjo prie vertimų iš prancūzų ir italų kalbų. Leidėjas gudriai išsisukdavo nuo teisminio persekiojimo, kadangi labiausiai provokuojantys tekstai buvo užmaskuoti – jie buvo pristatomi kaip moksliniai veikalai. Pavyzdžiui, jo spaustuvė išleido knygas „Eunuchizmo aprašymas“ ir „Traktatas apie plakimą rimbu meilės nuotykiuose“ - pastarojoje knygoje atskleistos sadomazochizmo paslaptys gerokai anksčiau iki markizo de Sado ir Leopoldo von Saher-Masocho.
Pornografo veikla piktino daugelį jo amžininkų, tarp jų Danielių Defo, kuris jį vadino niekingu niekšu. „Robinzono Kruzo“ autorius piktinosi tuo, kad „šis nusikaltėlis suspėjo atspausdinti daugiau šlykščių ir atgrasių knygiūkščių, negu buvo išleista per trisdešimt metų iki jo visoje šalyje“.1719 metais E. Kerlas gavo šaukimą į teismą, bet jis lengvai atmetė visus kaltinimus, pareiškęs, kad nuodėmės daromos ir be jo knygų, o jo leidykla tik atkreipia visuomenės dėmesį į esamus bjaurius dalykus.1727 metais E. Kerlą vis dėlto nuteisė, ir jis turėjo sumokėti baudą – 33 svarus sterlingų. Aišku, tokie pinigai jo nenuskurdino.
Tikras pornografinės literatūros suklestėjimas Anglijoje prasidėjo tik 1763 metais, kai Johnas Clelandas išleido romaną „Moters memuarai pasismaginimams“, geriau žinomas pagal pagrindinės herojės vardą - „Fanni Hill“. J. Clelandas visą gyvenimą buvo belaimis žmogus. Karjerą jis pradėjo kaip britų konsulas Smirne, bet patyrė visišką nesėkmę diplomato darbe ir ėmėsi komercijos. Tarnyba britų Ost-Indsko kompanijoje galėjo padaryti jį turtuoliu, bet J. Clelandas ir čia patyrė fiasko. Galų gale jis atsidūrė Londono neišsimokančių skolininkų kalėjime ir, kad galėtų iš ten ištrūkti, ėmėsi plunksnos. J. Clelandas parašė istoriją apie merginą, patekusią į viešnamį ir pardavė ją leidėjui Ralfui Griffitsui už 20 ginėjų (senų Anglijos auksinių monetų) – tuomet tai buvo apvali sumelė. O pats leidėjas net gerokai praturtėjo uždirbęs iš „Fanni Hill“ apie 10 tūkst. svarų sterlingų.
J. Clelandą pavedė literatūriniai piratai. Konkuruojantis leidėjas atspausdino „Fanni Hill“, įdėdamas į knygą epizodą apie pederastiją, kurį parašė nežinomas autorius. Visuomenė įniršo. Rašytoją, vos tik išėjusį į laisvę, iškvietė į teismą, tačiau išteisino, kadangi imtis plunksnos jį privertė visiškas skurdas ir pagirtinas noras atsiskaityti su kreditoriais. Netrukus po to J. Clelandui pagaliau pasisekė. Lordas Grenwillas, įvertinęs kūrėjo talentą, paskyrė jam 100 svarų sterlingų pensiją iki gyvos galvos, kuri suteikė rašytojui galimybę neskurstant išgyventi iki 82 metų.
Britų pornografų laisvas gyvenimas baigėsi 1802 metais, kada valdžia, bijodama, kad iš Prancūzijos kartu su pornografija atkeliaus ir revoliucinės idėjos, įkūrė Nedorybių pažabojimo draugiją. Ši organizacija ėmėsi darbo – tempė į dienos šviesą prekiautojus visokiomis nepadoraus turinio prekėmis ir perduodavo juos teismui, kadangi įstatyminė bazė tam jau buvo. Nuo 1802 iki 1857 metų tokiems prekiautojams buvo pareikšti 159 kaltinimai. Pornografus paprastai bausdavo kalėjimu nuo 14 parų iki dvejų metų. Moralistai triumfavo, tačiau pornografai nepasidavė. Jų pardavimo apimtys buvo įspūdingos:1845 metais tik iš vieno prekiautojo knygomis buvo paimta 12 346 nepadoraus turinio paveikslėliai ir 393 pornografinės knygos.
Pozityvūs negatyvai
XIX amžiaus viduryje praktiškai visose civilizuotose valstybėse susikūrė gana efektyvi cenzūros sistema, įvariusi porno verslą į gilų pogrindį. Tačiau netrukus mokslinė techninė pažanga padarė dar vieną šuolį, ir pornografai galėjo savo veiklą pakelti į naują lygį.
1839 metais dailininkas Lui Dageras (Daguerre) pateikė Prancūzijos mokslų akademijai savo atradimą – fotografijos būdą. Pirmųjų dagerotipų kūrimas buvo gana sudėtingas, ilgas ir brangus procesas, bet naujojo metodo entuziastai greitai įvertino jo komercinį potencialą. Atsirado nagingų žmonių, kurie sukūrė dagerotipų su apsinuoginusių moterų atvaizdais. Dauguma modelių buvo profesionalios dailininkų pozuotojos, todėl fotografai registruodavo savo šedevrus kaip mokomąsias priemones piešėjams.
Pozuotojoms tekdavo prabūti prieš kamerą gerą pusvalandį visiškai nejudant, kadangi gauti ryškų vaizdą kitaip tuo metu nebuvo įmanoma. Tokia technologija neleido užfiksuoti ką nors tikrai nepadoraus, bet savo metui tai jau buvo proveržis. Vienas toks dagerotipas kainavo daugiau kaip darbininko savaitės atlyginimas, tačiau atsirasdavo mėgėjų, pasiruošusių už juos mokėti.
Fotografijos procesas nuolat buvo tobulinamas. Atsirado galimybė spausdinti iš vieno negatyvo neribotą skaičių kopijų, ir fotopornografija žengė į mases. Jeigu 1848 metais Paryžiuje buvo viso labo 13 fotostudijų, tai 1860 metais jų jau buvo 400. Dauguma fotografų, jeigu ne visi, papildomai užsidirbdavo, fotografuodami apsinuoginusias moteris ir pardavinėdami savo kūrinius iš po skverno. Apie 40 proc. visų fotografijų, kurios buvo pardavinėjamos Paryžiuje XIX amžiaus viduryje, buvo būtent tokio pobūdžio. Vertinant iš šių dienų pozicijų didelę dalį anuometinės pornografijos vargiai būtų galima priskirti net lengvai erotikai, bet tais laikais, kai pornografijai buvo priskiriami G. Mopasano ir E. Zolia romanai, ramiai pozavusių profesionalių pozuotojų ir prostitučių fotografijos atrodė kaip ištvirkimo viršūnė.
Moralistai abiejose Atlanto pusėse neketino taikytis su panašiu nuodėmės siautėjimu ir perėjo į kontrapuolimą. 1857 metais Anglijoje buvo priimtas Nepadoraus turinio kūrinių publikavimo įstatymas, davęs vietinėms valdžios institucijoms teisę atimti ir sunaikinti bet kokią prekę, kurią teismas pripažins kenksminga visuomenės moralei. Netrukus įvyko teismo procesas, sukūręs precedentą, leidusį atskirti, koks kūrinys laikytinas padoraus turinio, o koks – nepadoraus. Buvo pripažįstama, kad nepadoraus turinio yra bet kokia medžiaga, kuri gali „tvirkinti ir sugadinti tuos, kurių sielos atviros panašiam amoraliam poveikiui“. Tokiu būdu, į kūrinio menines vertybes nebebuvo atsižvelgiama. Jeigu egzistuoja „atvira siela“, kurią galima ištvirkinti, tai kūrinys turi būti sunaikintas. Beje, iki knygų ir paveikslų deginimo Viktorijos laikų Anglijoje nebuvo prieita.
Amerikoje su pornografija kovojo dar aršiau, kadangi ten atsirado žmogus, nusprendęs vienas su šaknimis išrauti šią blogybę. 1873 metais krikščionių aktyvistas Antony Comstockas įkūrė Niujorko kovos su ištvirkavimu bendriją ir sugebėjo Kongrese prastumti įstatymą, pavadintą jo vardu. A. Comstocko įstatymas draudė platinti ir transportuoti bet kokią „nepadoraus turinio, gašlią ar tvirkinančią“ medžiagą. Pažeidėjo laukė 2 tūkstančių dolerių bauda arba penki metai priverstinių darbų.
A. Comstockas pasidarė pašto inspektoriumi ir faktiškai ėmė vykdyti revizoriaus funkcijas. Su tikro kryžeivio užsidegimu jis šniukštinėjo sąmokslo užuomazgas visoje šalyje ir tempė į teismą bet kokį pažeidėją. Nirtingas pašto inspektorius persekiojo pornografus iki pat savo mirties 1915 metais. Paskutiniaisiais gyvenimo metais A. Comstockas gyrėsi, kad žmones, kurie jo teikimu buvo nuteisti už pornografiją, būtų galima susodinti į 60 keleivinių vagonų po 60 vietų kiekviename. Jis didžiavosi tuo, kad dėl jo persekiojimų 15 pornografų nusižudė. Per visus savo tarnystės visuomenei metus A. Comstockas pasiekė, kad būtų sunaikinta 15 tonų nepadoraus turinio knygų ir apie 4 mln. fotografijų.
Pagrindiniu nedorybės kriterijumi A. Comstockas laikė nekalto kūdikio sielą, kuri galėtų nukentėti, susidūrusi su viena ar kita nedorybės apraiška. Ir jo visiškai nejaudino, kad maži vaikai, tarkime, neina į teatrą žiūrėti suaugusiems skirtų spektaklių. A. Comstockas sužlugdė Bernardo Šou pjesės „Ponios Warren profesija“ pastatymą JAV, kur buvo keliama prostitucijos problema. Supykęs ant apsišaukėlio cenzoriaus B. Šou paleido į apyvartą naują žodį – „komstokystė“, kuriuo nuo to laiko buvo vadinami įkyrių moralistų, nematančių skirtumo tarp meno ir pornografijos, veiksmai.
