„Sodra“ yra paviešinusi ir sausio, ir vasario mėnesio atlyginimus. Ekonomistai tikino, kad tai padidins darbuotojų derybinę galią, tačiau ar patys darbuotojai išdrįs kažką pasakyti?
Sako, kad poveikio nebus
Darbdaviai mano, kad vidurkis – netinkamas dydis ir didelės įtakos viešumas nepadarys. Štai „Rokiškio sūrio“ direktorius Dalius Trumpa naujienų portalui tv3.lt sako, kad per šį viešumo laikotarpį teko įdarbinti naujus darbuotojus, tačiau nei vienas jų nesivadovavo paskelbta statistika.
„Darbuotojai pas mus įmonėje derasi visą laiką, tiek kiek dirbu. Kažkokio suaktyvėjimo dėl šito skelbimo tai aš nepastebėjau.
Jei dirbu darbininku ir mano žinių užtenka vartyti sūrį, o kitas baigęs mokslus aukštuosius stovi prie gamintuvo ir žiūri, kad gerai išvirtų, tai žmonės supranta, kad vidurkis yra vidurkis ir visi negali to paties gauti. Net ir Tarybų sąjungoje lygiavos nebuvo darbininkai ir meistrai negaudavo tie patys.
Mūsų įmonės politika tokia, kad už vienodas kvalifikacijas ir žinias visoje įmonėje žmonės maždaug vienodai gautų atlyginimą. O vidurkis statistinis išvestinis vienetas, o kaip Seime, berods K. Glaveckas, yra sakęs: statistika yra didelis melas“, – sakė D. Trumpa.
„Rimi“ atstovė spaudai Giedrė Bielskytė taip pat teigė, kad darbo užmokesčio vidurkis mažai ką pasako apie konkrečios pozicijos darbo užmokestį, ir kuo įmonėje daugiau skirtingų pozicijų darbuotojų, tuo mažiau jis atspindi kiekvienos konkrečios pozicijos atlygį. „Mes turime virš 3000 darbuotojų. Tad skelbiami duomenys įdomūs, tačiau jie neturi didesnės įtakos mūsų personalo ir darbo užmokesčio politikai“, – sakė ji.
Panašiai komentavo ir „Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Dantė. Būtent šio prekybos tinklo vidutinis atlyginimas vasarį buvo apie 40 eurų žemesnis nei sausį.
„Sausio ir vasario mėnesio vidutinio darbo užmokesčio skirtumai atsirado dėl to, jog didesnės daugumos „Maximos“ darbuotojų atlyginimai skaičiuojami pagal valandinį įkainį. Kadangi vasario mėnuo yra pora dienų trumpesnis nei įprasti mėnesiai, tai ir atlyginimų vidurkis buvo šiek tiek mažesnis.
Analogišką darbą dirbančių darbuotojų atlyginimai „Maximoje“ ir kituose Lietuvos prekybos tinkluose – panašūs. Atsirandančius vidutinio darbo užmokesčio skirtumus iš esmės lemia keli veiksniai: lyginamų prekybos tinklų darbuotojų skaičius bei administracijos ir vadinamųjų srautinių darbuotojų, tokių kaip kasininkai, valytojai, virėjai, salės darbuotojai ir kt. santykis.
Kuomet darbo užmokestis skaičiuojamas vidutiniais dydžiais, mažo prekybos tinklo atlyginimų vidurkis visuomet bus aukštesnis, nei didelio. Mažame prekybos tinkle santykinai daugiau administracijos darbuotojų, kurių darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis, todėl ir įmonės atlyginimų vidurkis yra didesnis, tačiau tikrojo vaizdo tai neatspindi.
Be to, nesame įdarbinę ir paprastai gerokai brangiau apmokamų užsienio šalių piliečių, taigi visa tai turi įtakos ir vidutiniam darbo užmokesčiui mūsų bendrovėje. Mažesnį atlyginimų vidurkį lemia ir regioniškumo faktorius – didžiuosiuose miestuose veikiančių prekybos tinklų darbuotojų darbo užmokestis vidutiniškai aukštesnis nei mažuose miesteliuose. Šiuo metu apie pusė „Maximos“ parduotuvių veikia būtent regionuose“, – teigia R. Dantė.
Viena daugiausia įdarbinusi įmonių Lietuvoje – „Lietuvos geležinkeliai“. Pasak Komunikacijos departamento vyr. specialistės Ingos Čiuberkytės, čia atlyginimai nuolat buvo viešinami, tad įtakos darbuotojams nepadarė.
„Šiuo metu bendrovė stipriai keičiasi – siekdami veiklos efektyvumo, peržiūrime atskirų sektorių, padalinių valdymą, ieškome profesionalų, kurie galėtų prisijungti prie atsinaujinančios įmonės“, – prideda ji.
Tarp darbuotojų kalbų netrūksta
Tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos primininkas Artūras Černiauskas stebisi darbdavių požiūriu, kad tai įtakos neturės. Jis jau dabar girdi, kaip žmonės įmones vertina pagal paskelbtus atlyginimus. O didesnių rezultatų nematyti tik dėl to, kad dar nepraėjo pakankamai laiko.
„Kol kas dar tik du kartus buvo paskelbta – sausio ir vasario. Per porą mėnesių nebus, kad žmonės pradės mosuoti vėliavėlėmis ir reikalauti atlyginimų.
Diskusijos visada bus. Darbdavys nepatenkintas, kad per daug moka, darbuotojas kad per mažai gauna. To konflikto neišvengsi. Bet yra kitas momentas. Pastebime, kad miestuose žmonės po truputėlį laisvesni tampa, jaučia, kad išėjome iš ekonominės krizės. Nekalbu apie regionus, kur tikrai sudėtinga darbą susirasti, bet miestuose, kur didesnis pasirinkimas, ir tie žmonės, kurie ilgai nedirba jie pradės didesnę migraciją.
Pavyzdžiui, kasininkų darbai analogiški prekybos centruose, o darbo užmokesčio skirtumas ganėtinai didelis. Abejoju, kad sėdintis mažiausiai mokančiame prekybos centre nenueis ir nepasiprašys į tą, kur daugiau moka. Arba tai privers tuos, kurie moka mažesnius atlyginimus, pasitempti, nes jie susidurs su darbo jėgos deficitu“, – sako A. Černiauskas.
„Vidutinis atlyginimas neapsprendžia, kur daugiau vadovų, kur vadovų didesni darbo užmokesčiai. Ten koreguojasi tas vidutinis, bet maždaug įmones su panašiomis struktūromis galima palyginti“, – prideda jis.
Naudą bei pokalbius tarp darbuotojų pamini ir „Danske bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas. Pasak jo, banko viduje tikrai buvo didžiulis susidomėjimas paskelbtais atlyginimais.
„Teko girdėti, kad dauguma darbdavių šituo sprendimu nebuvo patenkinti. Tai apnuogina tuos darbdavius, kurie moka mažesnius atlyginimus, arba tuos kurie moka dalį atlyginimų vokelyje. Tada oficialus atlyginimas atrodo labai žemas. Tokie darbdaviai atrodo nepatenkinti. Ji pyksta, pradeda ieškoti argumentų, kodėl tai blogai, bet tie visi argumentai jau anksčiau išsakyti, prieš įsigaliojant įstatymo pakeitimui.
Neturėtų būti kažkokio momentinio efekto, kad visi staiga pradeda plūsti ir reikalauti aukštesnių atlyginimų. Šitas dalykas gali turėti poveikį ilgesniu laikotarpiu. Įmonės turi metinius pokalbius, kada aptariami rezultatai ir kalbama apie kažkokį atlyginimų padidinimą. Per tokias derybas darbuotojas turi papildomą argumentą reikalauti didesnės algos. Jis gali sakyti, kad jei tu daugiau nemokėsi, yra kitos įmonės aplink, kurios siūlo didesnius atlyginimus. Arba pamatęs, kad kažkurioje moka daugiau, bandys į kitą įmonę pereiti. Per ilgesnį laikotarpį tą ir galima pajusti, kad spaudimas darbdaviui didės“, – viešumo nauda neabejoja ekonomistas.
Be to, yra ir įvaizdžio klausimas. A. Černiauskas pastebėjo, kad regionuose įmonės, kurios labai mėgo girtis, kad yra socialiai atsakingos, remia įvarius renginius – apnuogintos. Matyti, kad ten darbo užmokesčiai nėra dideli ir tai verčia įmonę išeiti iš komforto zonos.
Viešumas turėtų būti įmonės asmeninis reikalas
O štai Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Ieva Valeškaitė įsitikinusi, kad šis vidutinių atlyginimų viešinimas yra netikslus ir nereikalingas. Pasak jos, jei įmonės gali, tai jos ir didina atlyginimus. Viskas priklauso nuo galimybių, o ne statistikos.
„Tiek darbuotojai, tiek patys verslininkai patys nuolat domisi rinkoje už konkretų darbą mokamais darbo užmokesčiais. Darbuotojai, sukuriantys didelę pridėtinę vertę, įmonei yra svarbūs ir jei ši sukuriama vertė didėja, natūralu, kad darbdaviai yra linkę pagal galimybes didinti jiems mokamą darbo užmokestį. Jei darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė mažėja, o įmonė neturi galimybių jam mokėti didesnį atlyginimą, vien tai, kad konkuruojančios įmonės darbo užmokesčio vidurkis (kuris, kaip jau minėta, nerodo konkretaus darbuotojo darbo užmokesčio) yra didesnis, šios situacijos nepakeis. Būtina nepamiršti, kad atlyginimai Lietuvoje jau ir šiuo metu sparčiai auga. Štai 2016 m. paskutinį ketvirtį mėnesinis darbo užmokestis „į rankas“ padidėjo 8,9 proc. lyginant su atitinkamu praėjusių metų ketvirčiu“, – komentuoja analitikė.
Be jau minėtų argumentų, kad vidurkis neparodo daugybės faktorių: kiek žmonių dirba, kokiose pareigose, ar yra žmonių dirbančių ne pilną darbo dieną, ar įmonė viską gamina pati, ar dalį darbų perka iš kitų, analitikė prideda, kad pateikiamas kaip „nuogas“ skaičius, jis gali klaidinti ar pykdyti žmones.
„Įmonių, priskiriamų tai pačiai veiklai, darbo pobūdis gali esmingai skirtis – štai vienos buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios įmonės gali tvarkyti mažųjų bendrijų buhalteriją, o kitos – analizuoti didelių kompanijų finansus. Skiriasi jų veiklos sudėtingumas, darbuotojų kompetencija ir jų gaunamas darbo užmokestis.
Jei atlyginimų viešinimo tikslas yra kovoti su šešėline ekonomika ar pavyzdžiui, užtikrinti, kad viešųjų pirkimų nelaimėtų įmonės su itin mažais atlyginimais, tai visos suinteresuotos institucijos jau ir taip tuos skaičius galėdavo matyti. Viešinti atlyginimus, ar ne, turėtų būti pačios įmonės ir ten dirbančių žmonių sprendimas. Juk nenorėtumėte, kad kas nors viešintų, kur jūsų trijų asmenų šeima išleidžia pinigus?“, – savo poziciją išsako analitikė.
